TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Ar verta skatinti imigraciją?

2013 09 11 6:00

Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) prezidentas Robertas Dargis pastaruoju metu prabilo apie tai, kad Lietuva turėtų pradėti kurti ir įgyvendinti kvalifikuotų darbuotojų imigracijos politiką.

Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) prezidentas Robertas Dargis pastaruoju metu prabilo apie tai, kad Lietuva turėtų pradėti kurti ir įgyvendinti kvalifikuotų darbuotojų imigracijos politiką. Skelbiama, jog Lietuvai jau dabar trūksta 375 profesijų 12 tūkst. aukštos kvalifikacijos specialistų. R.Dargiui antrino „Vičiūnų“ įmonių grupės steigėjas Visvaldas Matijošaitis: įmonei Plungėje stinga darbuotojų.

LPK prezidento iššūkis sukėlė nemažai diskusijų, tačiau politikai, kurie gali iki užkimimo diskutuoti apie dirbtinai sukeltas problemas, nevertas nė sudilusio skatiko, tyli it vandens į burnas prisisėmę. Tai liudija, kad mūsų valdžioje stinga žmonių, gebančių pažvelgti į Lietuvą globaliame kontekste, matyti ir kryptingai projektuoti tolesnę šalies perspektyvą.

Migracijos klausimas nėra vienadienė verslo problema. Tai klausimas apie Lietuvos ateitį, apie Lietuvos išlikimą. Deja, per diskusijas vyrauja naftalinu dvelkiančios mintys, nepajėgiama išsiveržti iš senų trafaretų nelaisvės, nors ir Lietuvos realybė, ir jos aplinka diktuoja visai kitokį mąstymą, kitus sprendimus.

Migracijos problema sudėtinga ir daugialypė. Įsiminė vieno užsieniečio, gyvenančio Lietuvoje, pastebėjimas: blogai ne tai, kad žmonės išvyksta iš Lietuvos, blogai, kad čia niekas neatvažiuoja.

Iš tiesų pažįstu Vakaruose ne vieną kolegą, kuris didžiuojasi, kad jo vaikai dirba trijuose ar keturiuose skirtinguose žemynuose. Galima pateikti iškalbingą statistiką: iš Jungtinės Karalystės kasmet emigruoja apie 350 tūkst., iš Vokietijos – 250 tūkst., iš Švedijos – 50 tūkst. žmonių. Sutikite – tai nemažai. Tik dėl to niekas plaukų nuo galvos nerauna, tiesiog dar plačiau atveria duris imigracijai.

Emigracija - skaudi Lietuvos problema. Dėl jos dažnai kaltinami politikai. Esą jei šie pripažintų tą problemą ir imtųsi aktyviai ją spręsti, padėtis pasikeistų. Tačiau ar išties yra taip? Ar kas nors pasiūlė konkrečių priemonių, kurios galėtų iš esmės pakeisti padėtį? Taip, iš Lietuvos politikų lūpų nuskambėjo daug neišmintingų ir ciniškų žodžių apie išvykstančiuosius iš Lietuvos, padaryta nemažai klaidų. Tačiau nereikėtų turėti iliuzijų, kad labiau pagrįstos politikų kalbos ir nežinia kokie tikslingi veiksmai galėtų apsukti emigracijos bangą, nes tokia yra pasaulinė realija. Prie to derėtų pridurti, kad gimstamumas Lietuvoje itin mažas, nors šalyje veikia viena patraukliausių Europoje vaiko priežiūros atostogų sistemų. Jis neužtikrina kartų kaitos ir demografinės pusiausvyros. To pasekmė – nuolat menkstanti, silpnėjanti Lietuva. Ar tokia padėtis mus tenkina?

Taip, kai kuriems lietuviams margaspalvis ir platus pasaulis kelia baugulį. Daugelį žmonių kausto įtarumas, naujovių baimė, todėl jie stengiasi atsiriboti, žūtbūt išlaikyti status quo. Matyt, tokias ir panašias apraiškas verslininkas ir fotografas Marius Jovaiša pavadino Lietuvoje egzistuojančiu supernacionalistiniu gaivalu. Įdomus ir svarbus klausimas - kokią įtaką ši išryškėjusi Lietuvos visuomenės tendencija turi emigracijai? Jei tokios nuostatos ir vertybės valstybę stiprintų, būtų galima kalbėti, kad „supernacionalistinis gaivalas“ suvaidino teigiamą vaidmenį.

Tačiau ryškesnių požymių, jog šios tendencijos galėtų sutelkti Lietuvą, nematyti. Žinoma, garsiai, net rėksmingai pasakoma, kad valdžia kalta dėl išsivaikščiojančios Lietuvos. Bet klausimą galima pasukti ir į kitą pusę: o kiek žmonių išvažiavo dėl tvyrančios netolerancijos, mėginimo visus sprausti į siaurus rėmus, dėl visuomenėje ryškaus kovingo dogmatizmo? Juk tokie autentiški argumentai atliekant išsamesnę analizę išryškėja net labiau negu sunkiai apibrėžiamo valdžios abejingumo motyvas. Ganėtinai iškalbingas politikės, kuri buvo tapusi judėjimo simboliu, pavyzdys: didžiulis įkarštis, moralinis patosas ir pažadai „gelbėti Lietuvą“ tvėrė tik iki pirmos kliūties (iš tikrųjų – menkos kliūtelės), ir žmogus be didesnių abejonių ar blaškymųsi tiesiog išnyko Čikagos labirintuose. Jei minėtos tendencijos padėtų išlaikyti sutelkimą, įvertinus jų svorį visuomenėje būtų galima laukti, kad Lietuva turėtų būti mažiausiai emigracijos paliesta valstybė, tačiau yra priešingai. Ir nežinia kodėl sparčiausiai tuštėja tie miestai, kurie laikomi tikrojo tautiškumo bastionais.

Būdinga, kad ir R.Dargiui, iškėlusiam darbo rankų stygiaus problemą, priekaištauta dėl netoliaregiškumo ir patriotizmo stokos. Žinoma, tada kyla klausimas, kokiame pasaulyje mes įsivaizduojame gyvenantys ir kokia logika vadovaujamės. Mums nekliūva, kai Jungtinės Karalystės verslininkai naudojasi įsivežta darbo jėga ir kelia savo bendrovių konkurencingumą, bet jei globalioje konkurencinėje rinkoje tokį pranašumą pradės planuoti Lietuvoje veikiančios ir čia mokesčius mokančios įmonės, ne vieno komentatoriaus požiūriu, tai bus tikra pražūtis. Daugelis pasaulio valstybių iš kailio neriasi norėdamos prisivilioti kuo daugiau gabių ir kūrybingų žmonių, o Lietuva renkasi būti tik donore, ir jokiu būdu nieko neįsileisti. Tačiau reikia turėti omenyje: jeigu elgiamės priešingai nei pažangiausios valstybės, negalime laukti, kad Lietuva imtų lygiuotis į jas pagal gyvenimo lygį.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"