TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Ar visa, kas nauja, – gėris?

2016 05 04 6:00

Kadaise Apšvietos amžiaus laimėjimų įkvėpti filosofai, rašytojai (Immanuelis Kantas, Denis Diderot ir kt.) ėmė skelbti, jog žmonija tampa humaniškesnė, švelnėja papročiai, žmonės tampa mandagesni, nebe tokie vulgarūs ir agresyvūs.

Deja, jie apsidžiaugė per anksti. Pasižiūrėkime kai kurias komercines Lietuvos (ir ne tik) televizijos laidas, panaršykime internete ir įsitikinsime, kad agresyvus vulgarumas tiesiog trykšte trykšta. Vulgarumo apstu net tokiame kadaise „aukštu“ laikytame žanre kaip poezija. Veltui su vulgarumu kovoja rašytojas satyrikas Kostas Kaukas: vis nauji keikūnai papildo išviečių leksiką pamėgusių ekrano ir spausdinto žodžio žvaigždžių gretas, o iš ekranų psichologinio smurto, patyčių „kultūra“ spinduliuoja į mokyklas, nors ir desperatiškai bandoma su ta „kultūra“ kovoti.

Bet iš kur tiek šiurkštumo, vulgarumo, žiaurumo, kurio neįveikia nei platesnėms masėms tapęs prieinamas išsilavinimas, nei internetas ir kiti civilizacijos laimėjimai?

Atsakymo į šį klausimą, apstulbintas smurto, vykdyto per Antrąjį pasaulinį karą, mėgino ieškoti austrų filosofas Guentheris Andersas. Jo nuomone, smurto proveržio karo metu būta ne dėl to, kad žmonija dar nebuvo spėjusi moraliai apsikuopti po Pirmojo pasaulinio karo, o dėl to, kad karas apskritai sukuria smurtui palankias, netgi gundančias sąlygas, kurioms nepajėgia atsispirti ne vienas padoriu vadinamas žmogus. Tokia kruvina galimybe, pavyzdžiui, pasinaudojo amerikiečiai, numetę atominę bombą ant Nagasakio, kai tam jau nebebuvo būtinybės: po Hirosimos bombardavimo japonai buvo sužlugdyti ir dvasiškai, ir kariniu atžvilgiu. Bet kariškiai, matyt, vadovavosi praktiniais sumetimais: jei jau buvo išleisti milžiniški pinigai antrai bombai sukurti, tai kaip jos nepanaudosime?

Taigi, jei jau sukuriama galimybė (proga?) būti žiauriam (amoraliam, vulgariam), visada atsiranda, kas tuo pasinaudoja.

Tokio pobūdžio smurto proveržiams suteiktas Nagasakio sindromo pavadinimas. Jam giminiškas yra Prometėjo kompleksas. Jis sudėtingesnis, bet esmė panaši: žmogus sukuria naujus, tobulesnius žudymo įrankius ir skuba juos išbandyti, negalvodamas apie pasekmes, apie šimtus ar tūkstančius aukų, kurios nukenčia nuo tokių „bandymų“.

Šiuos du sindromus vienija tai, kad abu yra pagimdyti mūsų civilizacijos, jos technologinių laimėjimų, kuriais taip mėgstama didžiuotis. Žymus prancūzų filosofas, etnologas Claude'as Lévi-Straussas, aptardamas į XXI amžių žengiančio pasaulio problemas, konstatavo, jog net ir įsigalėjus taikai mokslas ir technologijų naujovės ne vien teikia naudą, bet ir sukelia daugybę pražūtingų pasekmių: „Į žmonių rankas minėtos žinios įdėjo masinio naikinimo ginklą, kuris, net nenaudojamas, vien savo egzistavimu mūsų rūšiai kelia išnykimo grėsmę.“

Bet ar teisinga dėl žmonių sužiaurėjimo kaltinti vien techninį, technologinį progresą? Tas pats C. Levi-Straussas atkreipė dėmesį ir į tai, kaip išsigimsta mūsų demokratija. Mat jai funkcionuoti pasitelkiamas biurokratinis aparatas, kuris „linkęs parazituoti ir paralyžiuoti visumą“. Mokslininkas visų mūsų klausia: „Ar pagal šį modelį veikiančios šiuolaikinės visuomenės nerizikuoja greitai tapti nebesuvaldomos?“

Pagaliau tikriausiai ne be pagrindo ir popiežius Benediktas XVI ragino „pašalinti sutrikusio pasaulinės ekonomikos veikimo struktūrines priežastis ir pakoreguoti augimo modelius, regis, nesugebančius garantuoti pagarbos aplinkai“.

Bėda ta, kad skubėdamas kurti naujus daiktus, prietaisus, instrumentus, žmogus pristinga kultūros ir laiko iki galo apmąstyti pasekmes, kurios gali ištikti, neapgalvotai skubant diegti naujoves kasdieniame gyvenime. Tik visuomenėje, kuri aiškiai suvokia savo vertybinius prioritetus, vadovaujasi Dekalogu ar kitaip vadinamais moraliniais imperatyvais, progresas gali tapti išimtinai teigiamu reiškiniu.

Tačiau politikai elgiasi kitaip. Jie raukosi išgirdę apie moralinius imperatyvus ir skelbia, jog naujovės, kurias atneša nauja karta, jaunimas, jau savaime yra gėris. Taip elgtis jiems patogiau, nes išgelbsti nuo būtinybės galvoti ir kurti patiems. O mes už juos balsuojame, balsuojame... Nes irgi nenorime galvoti.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"