TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Ar Vokietijai ir Europos Sąjungai pavyks?

2016 01 20 13:00

Vokietijos kanclerė Angela Merkel ne kartą kalbėdama apie pabėgėlių krizės įveikimą, nuolat ištardavo  jau sakraline kanclerės lūpose tapusią frazę: mums pavyks ( wir schaffen). Ir pridurdavo: jei ne mes, tai kas?

Tikrai ne graikai bei italai ir ne Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, neseniai pasakęs, kad „didžiajam tautų kraustymuisi Europa nepasirengusi“, sustabdys pabėgėlių srautus iš šiaurės Afrikos ir Azijos. Jie tam nepasiruošę nei moraliai, nei materialiai ir tik laukia, kad visą Europos Sąjungą apėmusią pabėgėlių krizę išspręs kiti. Pirmiausia vokiečiai, kurie iš pradžių gana svetingai pasitiko pabėgėlius, o dabar rūpinasi bent dalies jų išsiuntimu atgal.

Žinoma, iš savo ministro, kurio šalis jau daugiau kaip 10 metų yra ES narė, norėtųsi išgirsti konkrečių pasiūlymų, o ne tik akivaizdaus fakto konstatavimo. Juk už jo pečių dirba visa ministerija ir keliasdešimt pasiuntinybių visame pasaulyje. Jie tikriausiai yra numatę planus, kaip Lietuva gali prisidėti spręsdama visai Europos Sąjungai ir pačiai sau lemtingą krizę? Ar tik pasirengę konstatuoti visiems žinomas tiesas, pataikaujant publikos skoniui ir taip sulaukti Seimo rinkimų?

Kodėl pabėgėliai, kurių daugiau kaip 90 procentų atkeliavo per Viduržemio jūrą į Graikiją, o likusi dalis – į Italiją, neapsistojo čia ilgam, nors gamtinės sąlygos šiose šalyse jiems yra kur kas palankesnės, nei žemyninėje Vokietijoje? Priežastis labai paprasta ir merkantiliška – nei Italijoje, nei Graikijoje pabėgėliams nemokamos pašalpos. O štai Vokietijoje kiekvienas šeimos narys gauna tam tikrą, nors ir nedidelę pašalpą visu integravimosi laikotarpiu. Vokietija jau sumokėjo daugiau kaip dešimt milijardų eurų pabėgėlių išlaikymui ir jų reikės dar daugiau. Žinoma, prie didelio srauto pabėgėlių į jų šalį prisidėjo ir sąmoningai humaniška kanclerės politika.

Po naujametinių jaunų musulmonų išpuolių prieš vietines merginas Kelne ir kituose Vokietijos miestuose vokiečių vyriausybė sureagavo gana griežtai, nors ir pavėluotai: imta keisti įstatymus, leidžiančius lengviau išsiųsti iš šalies nusikaltusius asmenis. Tačiau bendra, palanki pabėgėliams, A. Merkel politika išliko.

Visgi naujametiniai, kad ir nežymios dalies pabėgėlių išsišokimai ir nusikaltimai bei vietos policijos bejėgiškumas sukrėtė vokiečių visuomenę. Prieš A. Merkel politiką stojo ne tik jos sąjungininkai iš vienos didžiausių Vokietijos žemių Bavarijos – Vokietijos Krikščionių Socialinė unija ( CSU), bet ir nemaža dalis jos pačios partijos narių. Iš 310 valdančios partijos parlamento deputatų 44 pasirašė peticiją, reikalaujančią kanclerės keisti politiką pabėgėlių atžvilgiu, įvedant griežtas kvotas pabėgėliams.

Jei anksčiau buvo kalbama, kad per metus vokiečiai gali priimti apie 200 tūkstančių pabėgėlių, tai dabar, jau priėmus daugiau nei milijoną, reikalaujama dar labiau sumažinti priėmimo kvotas, išsiųsti ekonominius pabėgėlius iš Maroko, Tuniso ir Alžyro, Albanijos ir kitų nuskurdusių šalių ir įvesti išorinių ES sienų kontrolę bei įsteigti priėmimo stovyklas Graikijos ir Italijos pietuose. Tokia politika jau pradėta įgyvendinti. Tačiau nepakankamai sėkmingai. Šiaurės Afrikos šalys nesutinka priimti savo pabėgusių piliečių ir iš daugiau kaip 5000 pabėgėlių iš Alžyro pavyko sugrąžinti tik apie 50.

Tačiau įgyvendinamos priemonės nėra pakankamos, kad sustabdytų pabėgėlių srautą į Vokietiją, o per ją – į kitas ES šalis. Kyla reikalavimas atsitverti siena su Austrija, nes būtent iš jos pabėgėliai patenka į Vokietiją. Tačiau grįžus prie vidaus sienų kontrolės Europos Sąjungoje, suirs vieninga ES rinka, ES šalys pavieniui nustos būti konkurencingos pasaulyje Tai atsilieptų ir visų ES šalių gerovei.

Neseniai atliktos apklausos – jos Vokietijoje, skirtingai nei Lietuvoje, būna gana tikslios – rodo, kad pavasarį trijose Vokietijos žemių vyksiančiuose rinkimuose į vietos parlamentus valdančioji A. Merkel partija neteks dalies rinkėjų balsų. Jie atiteks radikaliai dešiniai partijai – AfD ( Alternatyva už Vokietiją ). Rinkėjų skaičių pasididins ir buvusių komunistų Kairioji partija – (Die Linke), ir Žalieji. Nors pasitikėjimas A. Merkel partija sumažėjo, ji ir toliau lieka populiariausia Vokietijos partija, nes pagrindiniai jos oponentai – Socialdemokratų partija dėl savo nerišlios vidaus politikos taip pat neteks dalies rinkėjų balsų.

Nepaisant puolimo iš visų pusių, apklausų duomenimis, 58 proc. vokiečių yra patenkinti arba labai patenkinti A. Merkel darbu. Ją lenkia tik finansų ministras Frankas Walteris Schauble (72 proc.) ir užsienio reikalų ministras Frankas Walteris Steinmeieris (71 proc.) Tie, kas kritikuoja A. Merkel, norėtų, kad ji keistų politiką, bet nenorėtų, kad ji pasitrauktų iš šalies vadovo posto. Nes kol kas kito lyderio nematyti. Nors nėra garantijų, kad reikalams blogėjant bus ieškoma kito lyderio Krikščionių demokratų partijoje.

Kol kas Lietuvai pabėgėliai negresia, nors diskusijų ir keliamos baimės audrų netrūksta. Bijoti nereikėtų. Tačiau tinkamai pasirengti jų priėmimui ir integruoti juos į šalies visuomenę ir į darbo rinką, reikia ruoštis jau dabar. Nes karo ir ekonominių pabėgėlių srautai, kaip teigia Jungtinių Tautų prognozės, nesiliaus ir didžiausia jų dalis teks Europai.

Pabėgėliai, nesibaigiant karams Sirijoje, Irake ir Afganistane, gali tapti visos Europos Sąjungos šalių, taip pat ir Lietuvos, kasdienybe. Nepanašu, kad karai šiose šalyse, prie kurių eskalacijos nemažai prisidėjo ir Vakarų valstybės, greitai baigsis. Labiau panašu, kad Sirija tapo kariniu poligonu, kuriame varžosi Vakarai su Rusija, bandydami naujus ginklus, o ne realiai spręsdami Sirijos žmonių problemas. Per karus Sirijos gyventojų sumažėjo perpus ir atrodo, kad šis procesas tik spartės. Nežinia ar karinė Vakarų ir Rusijos kova su vadinama Islamo valstybe ir džihadistais greitai baigsis ir ar apskritai ji baigsis?

Džihadistai, anot kai kurių vokiečių politologų, tai nauji fanatiški komunistai, naciai ir fašistai, kurie laikosi principo, kurio laikėsi buvusių totalitarinių režimų šalininkai XX a. pirmoje pusėje – politinius priešininkus naikinti, o ne su jais kalbėtis ar bandyti įtikinti. Džihadistų gretose kaunasi įtikėjusieji į naują ideologiją radikalūs musulmonai ne tik iš Azijos ir Afrikos, bet ir gausiai atvykę jaunuoliai musulmonai iš Vakarų Europos šalių bei Rusijos. Ši kova su fanatiška, kaip nacių ar bolševikų, ideologija bei gerai ginkluota kariauna, sukūrusia quazi-valstybinį junginį su tam tikra, itin griežta tvarka, gali trukti dešimtmečius ir tam reikia būti pasirengus.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"