TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Ar VSD ataskaita padės atgauti pasitikėjimą?

2012 06 13 5:32

Valstybės saugumo departamentas (VSD) paskelbė savo ataskaitą. Pirmąsyk per dvidešimt dvejus nepriklausomybės metus.

Nė prieškario nepriklausomybės metais tokios praktikos nebuvo, kad slaptoji policija teiktų ataskaitas visuomenei. Ypač komendanto valandos sąlygomis, kuri galiojo beveik iki pat nepriklausomybės saulėlydžio 1940-aisiais. Todėl šiuo požiūriu - žingsnis išties naujas, vertas įdėmesnio žvilgsnio.

Pats bandymas prisistatyti visuomenei, užmegzti su ja tarsi savotišką dialogą - sveikintinas, pažangus, vakarietiškos linkmės žingsnis. Turint galvoje tai, kad dabar nebe tie laikai, kai specialiosios tarnybos, net ir demokratinių šalių, laikėsi "vandens prisemtos burnos" politikos ir su savo visuomenėmis nebendravo.

Šiais laikais demokratiniuose Vakaruose tie ryšiai yra nusistovėję, reguliarūs santykiai palaikomi, nors visi supranta, kad tai, kas perduodama viešumai, yra, švelniai tariant, "tik dalis" informacijos, kuria disponuoja šios tarnybos. Ir kad dėl savaime suprantamų priežasčių esama informacijos, kuri viešumai ne tik negali būti atskleista, bet ir nėra jokio reikalo tai daryti.

Klausimas yra kitas: ar ta dalinė informacija, su kuria specialiosios tarnybos prisistato visuomenei, gali būti traktuojama rimtai, kaip atviras, sąžiningas bandymas parodyti įstaigos kompetenciją, kai kuriuos šios struktūros veiklos parametrus, įsipareigojimą tai visuomenei tarnauti ir ginti jos interesus, ar tai tik formali duoklė laikotarpio reikalavimui "rodytis atviresniems", bereikšmis gražbyliavimas, nekritiška savigyra, tą visuomenę siekiant "vedžioti už nosies", naudotis jos ištekliais, tačiau veikti nekontroliuojamai, miglotų interesų lauke, kartais gal net ir prieš tos pačios visuomenės lūkesčius?

Nėra daug valstybės įstaigų, kurių įvaizdis būtų toks prieštaringas ir nepatikimas kaip VSD. Jau daugelį metų departamento veiklą, nepriklausomai nuo generalinių direktorių kaitos, lydi skandalų ir neskaidrios veiklos šleifas. Tai pripažįsta tiek politikai, tiek apžvalgininkai, įdėmiau stebintys VSD raiškos lauką.

"VSD vadovybė neišsprendė pasitikėjimo ir viešumo problemų, - yra sakęs Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys, Liberalų sąjūdžio frakcijos seniūnas Algis Kašėta. - Ir visuomenė, ir daugelis politikų nepasitiki VSD. Dėl to yra kalti ne tik politikai."

A.Kašėta tvirtina, kad reikalinga institucija, kuri, kaip įrankis, padėtų politikams matyti VSD virtuvę ir gauti atsakymus, ar nepažeidinėjami įstatymai, kiek esama pagrindo skundams dėl žmogaus teisių pažeidinėjimo? Tokio pobūdžio pažeidimų Lietuvoje, pasak A.Kašėtos, galimas daiktas, yra daugiau nei senosiose Vakarų demokratijose. Todėl veiksmingas kontrolės mechanizmas esąs būtinas. Taip pat privalu rasti sprendimą dėl VSD atskaitomybės. Parlamentaro nuomone, turėtų veikti specialius įgaliojimus turinčio inspektoriaus tarnyba. Aktualūs dalykai - informacijos pateikimas ir uždavinių VSD formavimas.

Apžvalgininkų vertinimai gerokai griežtesni. Artūras Račas saugumiečių veiklą vadina "purvinais žaidimais" ir ne be ironijos pastebi: "VSD siūlo kreiptis į juos patarimo ir pagalbos, tačiau - atvirai prisipažinsiu - prisimindamas R.Pakso apkaltos, Gatajevų ir E.Kusaitės istorijas, nesiryžtu."

Tuo metu Leonidas Donskis tvirtina be išlygų: "Istorikai kada nors minės Eglės Kusaitės bylą kaip gėdingą farsą, kada mūsų Generalinė prokuratūra ir saugumas pradėjo karą prieš į VSD operacijas įpainiotą merginą, kuri buvo ruošiama kaip gyvas jaukas "teroristams" gaudyti, už tai gaunant paaukštinimus ir antpečius." O rusų disidentų sekimą Europos Sąjungos valstybėje vadina "visiška gėda", "mažojo putinizmo grimasomis Lietuvoje".

Kęstutis Girnius ragina VSD "konkrečiais žingsniais mėginti atgauti gerą vardą", "papasakoti apie VSD vadovų organizuotą viešą Vytauto Pociūno juodinimo akciją". Tik nuosekliai, anot jo, "išaiškinus šitokius gėdingus dalykus bus galima atgauti visuomenės pasitikėjimą". Tuo metu mėginimai "nutildyti kritikus yra bergždžias užsiėmimas, laiką ir išteklius eikvojantis spjaudymas ir gaudymas, kuris dar labiau smukdys jau žlugusį VSD autoritetą".

Ar VSD ataskaita prisideda prie tarnybos pastangų "atgauti visuomenės pasitikėjimą"?

Ataskaita pradedama patetiškai - faksimile prieškarinio aplinkraščio "žvalgybos skyriaus dalims ir punktams". Saugumo valdininkas aukštu patosu kalba apie anų laikų slaptosios tarnybos vaidmenį ("esam valstybės akys ir ausys"), pareigas ("kad tos akys būtų vertos to aukšto pašaukimo, kad niekas, kas gali būt žalinga mūsų valstybei, kas gali jai šiaip ar taip užkenkti, neliktų nepastebėta"), prievoles ("jos labai sunkios"), atsakomybę ("bendradarbis nei sekundei neturi užmiršti, kokį atsakomingą darbą jis dirba, kokią garbingą pareigą valstybė jam yra teikus").

Tolesnis dabartinio VSD ataskaitos tekstas tą įžanginę bendrybių be turinio patetiką atliepia: prirašyta 36 lapai, pridėta tarnybos simbolikos atvaizdų, statomos būstinės Pilaitėje paveikslų, finansavimo kaitos per dešimtmetį stulpelių, personalo pasiskirstymo pagal amžių ir lytį grafikų, kitų maža ką sakančių dalykų. Ir nė žodžio apie tai, kas iš tiesų jaudina visuomenę, kas griauna VSD reputaciją.

Todėl pabaigoje pateikiamas kreipimasis į visuomenę, "siekiant išsiaiškinti ir neutralizuoti užsienio valstybių žvalgybos ir saugumo tarnybų veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos Respublikos interesus", gerokai glumina. Jautiesi tarsi skaitytum sovietinio saugumo atmintinę vykstantiems į užsienį "tarybiniams turistams". Kadangi tik peržengę sieną jie išsyk atsidurdavo priešų apsupty.

Todėl kagėbistai negalėdavo apsieiti be visuomeninio "budrumo", personalinės "iniciatyvos" imperatyvo. Vieni kitų sekimas ir skundimas buvo sovietinių piliečių lojalumo sistemai požymis ir prievolių jai dalis. Tuo pavyzdžiu ir VSD ragina Lietuvos piliečius, patyrusius, jų manymu, "svarbią informaciją apie kilusias ar galinčias kilti grėsmes valstybės saugumui", nedelsiant informuoti Valstybės saugumo departamentą.

Nenoriu padėties supaprastinti ar lengvabūdiškai tvirtinti, kad grėsmių Lietuvos valstybei nėra. Noriu tik atkreipti dėmesį, kad būdas, kuriuo VSD bando užmegzti ryšį su savo piliečiais, ne tik beviltiškas, bet ir toliau diskredituoja pačią instituciją. Lyg ji nepajėgtų analizuoti ir suvokti priežastingumo ryšių. Juk problema pirmiausia yra pačios VSD tarnybos įvaizdis ir pasitikėjimo šia institucija laipsnis visuomenėje. Jis nepateisinamai žemas. Piliečiai, kuriems sovietinių instrukcijų pagrindu didaktiškai aiškinama apie grėsmes valstybei ir raginama rodyti "daugiau budrumo", čia niekuo dėti. Pats saugumas turi būti vertas piliečių pasitikėjimo, kad galėtų tikėtis atitinkamo jų atoliepio. O būtent pats VSD reikšminga dalimi yra tapęs piliečių susvetimėjimo savo valstybei simboliu, nepasitikėjimo jos institucijomis kliautimi, užslėpto karo prieš savo visuomenę plano dalimi.

Kiek toks galvojimas turi realaus pagrindo - jau kitas klausimas. Tačiau toks VSD įvaizdis žmonių sąmonėje gyvas. Dalis visuomenės taip ir supranta jo vaidmenį valstybėje. Ir tai faktas, kurio analitiškai protaujantys žmonės negalėtų nesuprasti, su juo nesiskaityti. Jei tai netiesa, tokį visuomeninį įvaizdį VSD turėtų kuo skubiau ir efektyviomis priemonėmis keisti. Kadangi neigiamas VSD įvaizdis nėra naudingas nei pačiai tarnybai, nei Lietuvai, nei jos piliečiams.

Tačiau negalima piliečių laikyti daržovėmis, kurios nieko nesupranta, kas vyksta aplinkui; kurios tikės bet kokiomis pasakomis, jeigu tik seks jas saugumo pareigūnai. Gerai, kad rodoma pagarba tarnybos istoriniam tęstinumui. Tačiau aklai žavėtis prieškario slaptosios policijos veikla irgi neverta. Istorikė Vanda Sruogienė į klausimą, koks buvo gėdingiausias, jos nuomone, prieškario nepriklausomos Lietuvos gyvenimo reiškinys, atsakė trumpai: "saugumo organai, išaugę į baisią įstaigą, demoralizavusią visą tautą (...). Saugumo sistema - tai didžiausia gėda."

Bet jeigu jau kreipti akis į prieškario patirtį, norint ko nors iš jos išmokti, vertėtų žvelgti giliau, ne į formalius, deklaratyvius, bereikšmius dalykus. Paskutinysis prieškario nepriklausomos Lietuvos valstybės saugumo departamento direktorius Augustinas Povilaitis (Vyriausybės narių, tarp kita ko, atiduotas okupantui pagal pirmąjį besąlygiškai priimto ultimatumo punktą dar prieš įžengiant į Lietuvą "neribotam Raudonosios armijos kontingentui" ir netrukus Maskvoje nužudytas) 1939 metų pavasarį prezidentui Antanui Smetonai buvo įteikęs dėmesio vertą pažymą, kurioje apibendrino "kietos rankos", beatodairiško kitaminčių slopinimo ir jų tildymo politikos padarinius.

Pažymoje nurodoma, kad nuo 1926 metų gruodžio iki 1938 metų pabaigos Lietuvoje buvo bandyta surengti trylika (!) sukilimų prieš valdžią (vidutiniškai - po vieną kasmet). Apibendrindamas šias vidaus politinio gyvenimo tendencijas, A.Povilaitis taikliai pastebi: "visi šie sukilimai parodo", kad "mūsų valstybiniame, politiniame ir socialekonominiame gyvenime yra daug nesklandumų ir taisytinų reikalų", kad "mūsų piliečių valstybingumo idėja yra dar labai neryški", kad "atsižvelgiant į mūsų geografinę ir geopolitinę padėtį, į ją turi daug neigiamos įtakos ir mūsų didžiosios kaimynės."

Todėl prieškario nepriklausomos Lietuvos saugumo vadas ragina prezidentą "susirūpinti valstybinės minties plėtimu savo piliečių tarpe", pasidaryti "toli siekiančias išvadas ir ateityje daryti žygių labiau stabilizuoti vidaus politinę padėtį ir sudaryti geresnes socialekonomines ir kultūrines sąlygas mūsų valstybės augimui".

Prieškario nepriklausoma Lietuva šito padaryti nebespėjo. O dabartinė Lietuva? Ar ne tas pačias išvadas turi pasidaryti ir iš 22 nepriklausomo gyvenimo metų?

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"