TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Ar Z. Balčyčio pergalė kenktų demokratijai?

2014 05 21 6:00

Kai kurios idėjos yra nepaprastai gajos, nors neturi tvirto pagrindimo. Viena jų - mintis, kad demokratija Lietuvoje labiau klestės, jei prezidentas bus silpnas arba nepartinis. Po prezidento rinkimų pirmojo turo šiuo klausimu prabilo Liberalų sąjūdžio pirmininkas Eligijus Masiulis ir „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis.

E. Masiulis aiškino, kad socialdemokrato Zigmanto Balčyčio išrinkimas prezidentu sukeltų grėsmę šalies demokratijai. Jei socialdemokratai, turėdami savo rankose Seimo daugumą ir Vyriausybę, iškovotų dar ir prezidento postą, kiltų “gana pavojingas reiškinys mūsų demokratijai, kadangi vienos partijos rankose būtų sukoncentruoti visi aukščiausi valstybiniai postai”. E. Masiulio nuostata nestebina, nes jo partija priklauso opozicijai. Įtariu, kad jis kalbėtų kitaip, jei jo partija būtų daugumos dalis.

Pasak N. Mačiulio, Lietuvai būtų saugiau, jeigu šalies vadovas nepriklausytų valdančiajai partijai ir būtų nepriklausomas arba atstovautų kitai politinei jėgai. Nors šalies vadovas atlieka menką vaidmenį šalies ekonominiame gyvenime, prezidentas gali sustabdyti “žalingas, neatsargias iniciatyvas, ir dėl to saugiau yra turėti nepriklausomą prezidentą, kuris nebūtų siejamas su tuo metu dominuojančia partija“. Kai prezidentas nepriklauso jokiai partijai arba priklauso partijai, kuri neįeina į Seimo daugumą, atsiranda palankesnės sąlygos nuomonių pliuralizmui, išsamiau nagrinėti įvairius klausimus. N. Mačiulis pripažino, kad daug ką lemia asmeninės šalies vadovo savybės, jo iniciatyvumas.

Negalima neigti, kad kai kuriomis aplinkybėmis prezidento neutralumas arba nepriklausymas valdančiajai partijai gali suvaidinti teigiamą vaidmenį. Prezidento ir Vyriausybės priešprieša gali būti naudinga, jei Vyriausybė stengiasi prastumti radikalius pakeitimus, kuriuos skeptiškai vertina daugelis gyventojų ir dauguma partijų. Tada prezidentas tikrai gali būti saugiklis. Bet tokių atvejų nėra itin daug - Lietuvos politinės partijos nėra nei radikalios, nei itin ambicingos. Gerokai didesnė tikimybė, kad priešprieša sukurs politinį patą ir užkirs kelią reikalingiems pokyčiams įgyvendinti. Per pastaruosius trejus metus JAV respublikonų partijos dauguma Atstovų Rūmuose sugebėjo pakišti koją prezidentui Barackui Obamai ir demokratų valdomam Senatui - nepriimti įstatymai, kurie padėtų veiksmingiau kovoti su ūkio problemomis ir didėjančia socialine atskirtimi. Lietuvoje vykdomosios valdžios neveiksmingumas yra didesnis pavojus negu vienos politinės jėgos dominavimas.

Algirdui Brazauskui prezidentaujant jis, Vyriausybės nariai, Seimo daugumos atstovai priklausė tai pačiai partijai. A.Brazauskui pavyko gana veiksmingai pašalinti finansiškai susikompromitavusį premjerą Adolfą Šleževičių, nes jis dar tebebuvo faktinis LDDP vadovas, ir partijos nariai palaikė jo reikalavimą keisti premjerą. Nepartinis ar neutralus prezidentas nebūtų gebėjęs to padaryti. Partinis ryšys suveikė, kai A.Brazauskas suklupo ir pasirašė Lietuvai itin nenaudingą „Maišiagalos memorandumą“, kuriuo Lietuva ir Latvija pasidalijo povandeninį šelfą Baltijos jūroje su galimais naftos ištekliais. Užsienio reikalų ministro Povilo Gylio grasinimas atsistatydinti paskatino A. Brazauską atšaukti savo parašą po šiuo memorandumu. Griežti konservatorių protestai irgi darė poveikį, bet vargu ar prezidentas būtų nusileidęs, jei partijos kolegos nebūtų kritikavę jo sprendimo.

Neverta pamiršti paskutinių A. Brazausko prezidentavimo metų patirties. Konservatoriams ir jų sąjungininkams laimėjus aiškią daugumą Seime, prezidentas buvo visiškai bejėgis ir negalėjo paveikti šalies politinių procesų. Net ministrai atsisakydavo su juo susitikti.

Panašiai pamokoma yra prezidento Valdo Adamkaus antroji kadencija. Neturėdamas politinio užnugario, V. Adamkus dažnai būdavo priverstas pasyviai stebėti įvykių eigą, neturėjo jokių galių ir svertų paveikti svarbiausius sprendimus.

Yra ir kitas dėmesio vertas dalykas. Neutralus prezidentas paprastai neturi savo komandos, tad patarėjus telkia iš ministerijų deleguotų žmonių, kurių karjera ir gerovė paprastai priklauso nuo deleguojančių institucijų. Tad patarėjai galbūt ir nesąmoningai labiau palaiko savo ministerijų negu prezidento interesus. V. Adamkus nesipriešino “Leo LT” steigimui, tenkinosi abstrakčiais raginimais gerai ir greitai dirbti, gal ir todėl, kad Vyriausybės deleguoti patarėjai pritarė jos planams.

Kiekvienu atveju prezidento galimybės paveikti politiką yra ribotos. Daug ką lemia prezidento iškalbingumas, išskirtinė galimybė tiesiog kreiptis į gyventojus, prašyti jų paramos, o ją laimėjus daryti spaudimą parlamentarams ir politinėms partijoms. Jo veiksmingumas dar labiau priklauso nuo gebėjimų bendrauti su Seimu ir Vyriausybe, laimėti politinių partijų pritarimą vienam ar kitam sprendimui. Tai nelengva užduotis net palankiausiomis sąlygomis. Ir dar didesnis iššūkis nepartiniam prezidentui, neturinčiam tvirtos, nuolatinės ir patikimos paramos Seime.

Jei prezidentas nenori būti izoliuotas ir politiškai neveiksmingas, jis turi bendrauti su Seimo dauguma ir Vyriausybe. Net savo nepriklausomumą nuolat pabrėžianti Dalia Grybauskaitė buvo priversta užkasti karo kirvį ir rasti modus vivendi su Andriaus Kubiliaus vadovaujama Vyriausybe, tapo neoficialia jos sąjungininke. Valstybė dėl jų bendradarbiavimo tikrai nenukentėjo.

Pastaruoju metu pagerėjo D. Grybauskaitės ir socdemų santykiai. Rasta bendra kalba svarbiais energetinės nepriklausomybės klausimais. Socdemai įsisąmonino biudžetinės drausmės svarbą. Nėra bendro požiūrio į kai kuriuos socialinius klausimus, bet šioje srityje pačios koalicijos narių nesusitarimai gal net yra didesni. Prezidentė turi laisvas rankas vykdyti užsienio ir saugumo politiką, kuria socdemai tradiciškai nesidomi. Tad ne taip lengva matyti, kuriose srityse prezidentė turėtų apsaugoti šalį nuo žalingų veiksmų.

Z. Balčytis yra silpnas kandidatas, tad vargu ar sulauks didesnės rinkėjų paramos. Bet tik tie, kurie turi itin lakią vaizduotę, manys, kad balsuodami prieš jį apsaugos demokratiją ir pliuralizmą Lietuvoje.

DALINKIS:
0
1
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"