TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Ar žmonės šiandien gintų parlamentą

2015 01 13 6:00

Tai mūsų valstybėje kasmet kartojama kaip mantra: 1991 metų sausio 13-ąją žmonės, negailėdami gyvybės, beginkliai stovėjo prie televizijos ir parlamento, taip gindami ir šalies Nepriklausomybę. Tačiau dabar tie, kurie gimė po sausio 13-osios, ir net tuomet stovėjusieji aikštėje, žvelgdami į dabartinės ar ankstesnių kadencijų Seimo darbą, galvoja: kodėl reikėjo ginti šiuos valdžios rūmus, kai dabar jie yra taip toli nuo žmonių.

Akivaizdu, kad Seimas neretai tiesiog tampa atpirkimo ožiu dėl visų valdžios negerovių, bet tikrai esama ir realių aplinkybių, formuojančių tokį žmonių požiūrį. Vis dėlto būtina vengti vien populistinių kartais net ir Seimo narių ar kitų valdžios institucijų atstovų pareiškimų, kad parlamentas esąs tuščia vieta, neva ten sėdi tik vagys. O geriausias vaistas ydoms išgyvendinti - piktnaudžiavimus stabdantys įstatymai. Taip pat - piliečių nepakantumas, kai įstatymus pažeidžia valdžia.

Įvairių teisinių demokratinių valstybių parlamentai nėra tarp valstybės institucijų, kurios turi aukščiausią piliečių pasitikėjimą, tačiau jų reitingai tikrai nėra tokie žemi kaip Lietuvoje. Daug kas priklauso nuo kiekvienos šalies parlamento darbo, jo atvirumo, veiklos skaidrumo, piliečių įtraukimo į įstatymų priėmimą.

Kalbant apie parlamento atvirumą piliečiams, Lietuvoje tikrai daug nuveikta. Po Seimo rūmus gali nuolat vaikštinėti įvairaus amžiaus žmonės, atvykę iš skirtingų šalies vietų, ekskursijos nuvedamos ir į Seimo salę ten vykstant posėdžiams. Seimas tapo ir įvairių konferencijų, seminarų rengimo vieta. Juose dalyvauja daug aktyvių piliečių, profesionalų, ekspertų, dirbančių įvairiose srityse.

Tai tarsi paralelinis darbas su visuomene, kuris yra labai svarbus, ypač kai pati visuomenė, piliečiai neturi vietos - Visuomenės namų, kur galėtų nuolat rinktis. Todėl šią funkciją atlieka Seimo rūmai ir keletas tokiems renginiams šiuose rūmuose pritaikytų salių. Tai, kas ten vyksta, bet kuris pilietis gali stebėti per televizijos kanalą ,,Seimas tiesiogiai“, įtrauktą į populiariausių kabelinių televizijų paketą. Tai yra svarbu, kaip ir atvirų durų diena pirmuosiuose Seimo rūmuose sausio 13-ąją.

Tačiau tai tik išorinis Seimo "atvėrimas". Reikėtų, kad savo duris piliečiams Seimas atvertų ir rengiant įstatymų siūlymus, kurių projektus galima rasti Seimo interneto puslapyje. Kol kas vos tik vienas kitas Seimo komitetas reaguoja į individualių piliečių siūlymus įstatymų projektų atžvilgiu, o apie tai, kad Seimo komitetai neturi praktikos atsakyti internetu įstatymų pataisas pateikusiems piliečiams, kodėl į jų pasiūlymus neatsižvelgiama, neverta net kalbėti. Kvietimas dalyvauti komiteto posėdžiuose svarstant įstatymo projektus neretai laikoma labiau privilegija nei įprasta praktika.

Ne mažiau svarbus ir įstatymų priėmimo skaidrumas. Štai buvęs finansų ministras ir eurokomisaras Algirdas Šemeta nuvyko į Ukrainą patarti, kaip priimant įstatymus kovoti su neteisėtu lobizmu. Tačiau mūsų šalyje net tada, kai žiniasklaida, o ne valstybės tarnybos atskleidė, kad Seimo nariai pateikia interesų grupės ar jų konsultantų įstatymo projektą, nė vienam Seimo nariui nebuvo pradėtas apkaltos procesas. O juk kas galėtų paneigti, kad už tokias paslaugas buvo gautas ir neteisėtas užmokestis?

Sunku įsivaizduoti, kad teisinių demokratinių valstybių parlamentuose į vadovybę pakliūtų asmenys, kurie žiniasklaidoje nuolat būtų linksniuojami kaip turintys galimų ryšių su korupcija ar kontrabanda. Būtų visai nesuvokiama, jei tokių valstybių tarnybos, privalančios tirti politinę korupciją, tik formaliai, pro pirštus žvelgtų į parlamento narių, po kelių kadencijų tampančių milijonieriais, praturtėjimą. Seimo nario atlyginimas yra gana didelis, bet jis per keletą kadencijų negali politikų paversti milijonieriais. Tad, matyt, šaknys slypi ir neskaidrioje veikloje.

O tai, kad Lietuva, kaip pastebima jau kelias pastarąsias kadencijas, ima virsti valstybe, kurioje tėvai savo atžalas tempia į politiką per partijų sąrašus, rodo, jog artėjame prie Rytų valstybių praktikos. Tam būtina užkirsti kelią teisinėmis priemonėmis. Vakarų demokratijų šalyse šeimos nariai pakliūva į valdžią, laimėję rinkimus skirtingose apygardose.

Parlamentas, susitaikęs su tuo, taip pat bandantis parodyti piliečiams, kad jų nuomonė yra svarbi tik per rinkimus, negali sulaukti ir didesnio žmonių palaikymo.

Kitas klausimas, ar šiandien kyla kokia nors išorės grėsmė Lietuvos parlamentui ir mūsų valstybei. Labai norėčiau kaip mantrą pakartoti teiginį, kurį nuolat pabrėžiu: parlamentas yra vienas svarbiausių mūsų valstybės simbolių, ir labai tikiuosi, kad kilus negandoms, net nepaisant to, ar mums patinka ten esantys politikai ir partijos, ši valstybės institucija, kaip ir visa valstybė, būtų ginama. Tačiau visiškai akivaizdu ir kita: pačiam parlamentui prieš piliečius reikia apginti savo vardą ir pasitikėjimą, panaikinti tuos akis badančius veiklos juodulius.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"