TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Ar žodis "savižudis" yra visuomenės priešas

2014 10 07 6:00

,,Visuomenės priešas“ - spektaklis, režisieriaus Jono Vaitkaus prieš kurį laiką pastatytas Vilniaus nacionaliniame dramos teatre. Spektaklis ,,Savižudis“ netrukus pasirodys Vilniaus mažojo teatro scenoje. Abu jie atskleidžia žmogaus, visuomenės gyvenimo skaudulius. Tačiau netikėtai paaiškėjo, kad jie užkliuvo valdininkams. Pirmu atveju kažkam nepatiko reklama, o antru – pavadinimas.

Spektaklyje ,,Visuomenės priešas“ pateikta situacija, atspindinti XX a. pradžios Norvegijos realybę, iki skausmo pažįstama ir šių dienų Lietuvoje. Jame keliamas klausimas, kaip turėtų būti vertinamas pilietiškai atsakingas žmogus valstybėje, kurioje visi kalba, jog pilietiškai elgtis garbinga, kad tai - kiekvieno žmogaus pareiga.

Spektaklio herojus sužino, kad vandens gydyklose naudojamas žalingas sveikatai vanduo, ir nusprendžia netylėti. Druskininkuose, Birštone ar kituose mūsų kurortuose neteko girdėti, kad būtų kilusi panaši situacija, nes ten naudojamas tyras gelmių vanduo ir, tikiuosi, sveikas gydomasis purvas. Bet visa kita: partijų ir vietos politikų, jų valdomos žiniasklaidos ir pačių piliečių, vietinių gyventojų, reakcija į pilietiškai pasielgusį žmogų - pakilusį ginti teisingumo - galima ir šių dienų Lietuvoje.

Iš pradžių šį žmogų visi palaiko. Politikai jo poelgį netgi bando išnaudoti savo politinei reklamai. Tačiau ilgainiui šią konkrečią situaciją kiekvienas ima vertinti pagal tai, kaip ji gali atsiliepti, o gal ir pakenkti jų asmeniniams interesams bei gerovei. O tuomet apie blogybes savo miestelyje prabilęs žmogus tampa visuomenės priešu.

Prie to ypač prisideda politikai ir jų valdoma žiniasklaida, įvairiais aspektais minkanti šią istoriją, kad kitaip manantiems žmonėms dingtų visos abejonės. Tada matome, kaip pilietiškas žmogus stumiamas iki pažeminimo, degradacijos, išėjimo iš proto ir galbūt net iki savižudybės. Ar tokių reiškinių nematome šių dienų Lietuvoje? Apsidairykime ir pamatysime, kad jų yra ne vienas.

Savižudybės tema spektaklyje nepaliesta, bet žmogus nėra bejausmis. O tas, kam ne vis vien, kas darosi jo aplinkoje, tautoje, šalyje, įvykius, bylojančius apie neteisingumą valstybėje, visuomenėje, kaip tik skaudžiausiai priima į širdį.

Tokie žmonės protestuoja - savo viduje ar viešai, tačiau visuomenė jų negirdi. O tada jie, matydami, kad nieko negali pakeisti, suvokdami, kaip griūva jų viltys, svajos matyti teisingesnį gyvenimą savo aplinkoje, šalyje, ima ir... išeina. Ir visai nesvarbu, kas šie žmonės: paauglė, patyrusi patyčias mokykloje, aktoriai, neradę balanso tarp galimybės kurti ir pigaus komercializmo verpeto, rašytojai, poetai, jautriai išgyvenantys žiaurią realybę. Bet kuriuo atveju išeina geri žmonės.

Apie ką bus spektaklis ,,Savižudis“ Vilniaus mažajame teatre, šio spektaklio kūrėjai nesako. Žinoma, kiekvienas, kam tai įdomu, gali perskaityti vienos ar kitos pjesės tekstą, bet režisieriaus ir aktorių valioje labiau išryškinti vieną ar kitą pjesės momentą.

Įdomu yra kita: kai kuriems valdininkams, galintiems daryti įtaką spektaklio pasirodymui, užkliuvo pjesės pavadinimas - ,,Savižudis“. Taip jie kovoja su savižudybės problema, nors daug geriau, matyt, būtų išsiaiškinti reiškinio priežastis Lietuvoje ir ką nors keisti. Tačiau, kaip aiškėja, pinigų įkurti Savižudybių prevencijos biurui valdžia vis neranda.

Laimei, tik maža dalis pakelia ranką prieš save. Kiti iš paskutinių jėgų bando spręsti kylančias problemas. Treti emigruoja. Iš jų kalbų supranti, kas skauda.

,,Gyvename žiaurioje visuomenėje, tik išvykęs į užsienį dirbti pasijutau žmogumi, nes čia manęs tokiu niekas nelaikė“, - teigia ne vienas emigrantas. O man ramybės neduoda mintis, kodėl tokio požiūrio į žmogų negali būti pas mus? ,,Čia nėra tokios baisios korupcijos, jeigu čia būdamas valdžioje politikas ar valdininkas prisigrobia turto, neabejojama, kad jie atsakys už tai“, - sako kitas žmogus. Kodėl to nėra Lietuvoje? Kodėl teisėsauga nemato, kuris turtas yra uždirbtas, o kuris prisiplėštas? Beje, aukščiausioji valdžia teisėsaugą net pagyrė už gerą kovą su šešėliu.

Ypač sudėtinga laisvų su negerovėmis kovojančių piliečių padėtis mažuose Lietuvos miesteliuose, kur valdžia yra viskas, o policija ir kitos valstybės institucijos yra lyg ir vietos valdžios vadovų įrankis. Ten prieš neteisingumą pakilę žmonės paverčiami visuomenės priešais, o aplinkiniai bijo paduoti jiems ranką.

Iš aukštų Lietuvos tribūnų kalbama, kaip svarbu, kad į kiekvieną asmenį būtų žiūrima kaip į žmogų, kaip nuo vaikystės skiepyti nepakantumo dvasią visoms negerovėms, kaip visiems negailėti pastangų kovoje su korupcija ir kontrabanda. Tačiau kai žmogus ima tai daryti, jis priverstas suvokti, kaip visai greta vienas kito atsiduria žodžiai ,,visuomenės priešas“ ir ,,savižudis“. Net ir tada, kai žmogus nekelia prieš save rankos, o tvirtai kabinasi į gyvenimą, stengiasi įgyvendinti teisingo, geresnio gyvenimo viziją ne kur nors kitur, o savo šalyje. Bet paaiškėja, kad jam nebelieka pasirinkimo - jį ,,užkasa“ kiti.

Todėl ne žodis ,,savižudis“ yra visuomenės priešas, o požiūris į pilietiškai atsakingą žmogų, nepataikaujantį kokiam nors valdžios atstovui.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"