TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Arenoje – toreadoras Vytenis Andriukaitis

2013 06 19 6:00

Sveikatos apsaugos ministro V.Andriukaičio paskleistos mintys apie sveikatos priežiūros paslaugų sistemos efektyvumo didinimą sulaukė aršių kontratakų ir net karikatūrų.

Kol kas diskusija yra tik skirtingų grupių interesų pagarsinimas. Pats ministras kursto diskusiją it raudonu audeklu koridoje. Galima spėti, kad per interpeliaciją V.Andriukaitis įstengs jai suteikti ir reikiamą kontekstą, ir principinius kontūrus.

Jei valstybė, kaip skelbiama Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, įsipareigoja teikti visiems prieinamą „medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus“, ji tai gali daryti dviem būdais - tiesiogiai imdamasi organizuoti visuotinę sveikatos priežiūros paslaugų sistemą, finansuojamą valstybės biudžeto lėšomis (Didžiosios Britanijos nacionalinės sveikatos tarnybos pavyzdys), arba organizuodama ją kaip autonominę, tikslinėmis privalomojo sveikatos draudimo įmokomis finansuojamą sistemą (daugumoje Europos šalių egzistuojanti draudžiamoji sveikatos priežiūros politika). Pastaroji veikia ir Lietuvoje, 1997 metais įgyvendinus sveikatos apsaugos reformą.

Medicinos pagalba nėra viešoji gėrybė – ją nesunkiai gali teikti rinka, gydytojams, poliklinikoms ir ligoninėms veikiant verslo principais. Taip yra vienoje išsivysčiusioje pasaulio šalyje – JAV ir daugelyje besivystančių valstybių. Tačiau rinka tiksliai ir griežtai „išrūšiuoja“ prekių ir paslaugų pirkėjus pagal jų galėjimą ir norą mokėti; todėl vieni važinėja dviračiais, kiti – mersedesais, vieni nebijo užsukti į restoraną papietauti, kiti to neišgali. Ir niekas dėl to nesistebi, juk uždirbame nevienodai, esame nevienodi.

Tačiau mūsų laikų visuomenė jau seniai yra suvokusi, kad rinkos mechanizmas su savo „neturi pinigų – dink iš akių“ principu nei švietime, nei gydyme netinka. Dėl dviejų priežasčių: pirma, švietimas ir žmonių sveikata yra pernelyg svarbūs moderniai visuomenei ir valstybei funkcionuoti bei pažangai, kad „natūrali“ atranka ją skaldytų į išsimokslinusius ir beraščius, sveikus ir paliegusius. Antra, šiuolaikinės visuomenės gana turtingos, kad įstengtų skirti reikiamą lėšų kiekį visiems užtikrinti, greta švietimo, deramo lygio sveikatos priežiūros (gydymo) paslaugas.

Svarbu tik sumanyti, kaip tas lėšas sutelkti – pasemiant iš bendro katilo, į kurį mokesčiais visi suneša savąją dalį priklausomai nuo to, kiek kuris uždirba, ar renkant jas specialiomis įmokomis būtent medicinai finansuoti.

Pridurkime, kad nei Konstitucijos aiškintojai, nei pats ministras neatrodo giežtai skiriantys tuos du visuotinės sveikatos priežiūros teikimo variantus. Juos pateisindami pasakysime, kad jų požiūris atspindi praktiką – įmokos į Privalomąjį sveikatos draudimo fondą toli gražu nepatenkina net dabartinių sveikatos priežiūros reikmių ir valstybei tenka prisidėti biudžeto injekcijomis (2011 metais valstybė finansavo 10 proc. visų sveikatos priežiūros išlaidų, neskaitant, žinoma, įmokų už jos draudžiamas gausias gyventojų kategorijas).

Antras finansavimo būdas glaudžiau susieja medicinos lygį ir prieinamumą su kiekvieno proporcingu indėliu; tai jo privalumas. Kiek kiekvienas skiriame pinigų sveikatos apsaugai, tokią ją ir turime. Kita vertus, pokomunistinės šalies gyventojams jis svetimesnis, o iš tikrųjų net ir neįmanomas – pernelyg daug gyventojų sunkiai sutiktų, kad norėdami gauti šiandienes sveikatos priežiūros paslaugas kiekvienas turėtume mokėti daugiau nei tie 6 proc. uždirbamų pajamų.

Įdomiausia tai, kad visuotinis privalomasis sveikatos draudimas žmonėms yra pigiausias. Juk sergama nepriklausomai nuo to, esi apsidraudęs ar ne. Jei sieksime visus gydyti, o drausis tik tie, kas gali ir nori, tai jiems įmokos bus gerokai didesnės, o valstybė vis tiek turės gydyti neapsidraudusiuosius.

Geriausias tokios sistemos pavyzdys yra JAV. 2010 metų duomenimis, išlaidos sveikatos priežiūros paslaugoms ten sudarė 17,6 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP), o Europos valstybėse brangiausiai tos paslaugos atsieina Olandijoje (12 proc.) ir Vokietijoje (11,6 proc.). Švedijoje ir Jungtinėje Karalystėje tam išleidžiama 9,6 proc. BVP. Švedijoje laukiama gyvenimo trukmė yra 81,5 metų, JAV – 78,7 metai. Kūdikių mirtingumas Švedijoje – 2,5 tūkstančiui gimusiųjų, JAV – 6,1. Skaičiuojant visas – valstybės ir privačias - išlaidas sveikatos priežiūrai Švedijoje vienam gyventojui ji kainuoja 3758 dolerius per metus, JAV – 8233 dolerius.

Lietuvos BVP (skaičiuojant vienam žmogui) perpus mažesnis nei Europos Sąjungos senbuvėse. Skirdami to mažiuko BVP gerokai mažesnę dalį (6,9 proc.) sveikatos apsaugai, toliau pažengusiųjų nepasivysime. Ministras siūlo nustoti švaistyti išteklius sveikatos priežiūros paslaugų srityje ir pasirūpinti viešojo sektoriaus sveikatos priežiūros institucijų veiklos efektyvumu. Privati medicina privalo likti tokia, kokia ji turi (ir nori) būti – ekskliuzyvinė, savanoriška ir, žinoma, be finansinių injekcijų iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF), kuriam pinigų ir taip ilgai bus negana.

Beje, Lietuvoje ji tokia menka, kad ir ginčytis nėra dėl ko. Iš 2 milijardų litų, sudarančių privataus sektoriaus dalį visose sveikatos priežiūros išlaidose (2011 metais jos siekė 7,3 mlrd. litų), 98 proc. buvo besigydančiųjų išlaidos vaistams bei kitoms gydymosi priemonėms.

Ginčytis reikia dėl būsimų reformų krypties. Šiuolaikinei visuomenei priimtina Martino Lutherio Kingo mintis: „Iš visų nelygybės formų nelygybė teikiant pagalbą susirgusiesiems yra labiausiai sukrečianti ir nežmoniška.“

Lietuvoje tikrai nėra tokios nelygybės, kokią žinojo esant M.L.Kingas. Tačiau siekis padėti plėtotis privačiai medicinai viešojo sektoriaus lėšomis nelygybę didins, nes atpigins privatų sveikatos draudimą ir skurdins viešąjį sveikatos paslaugų sektorių. Naudodami PSDF lėšas dar ir privačioms gydymo įstaigoms finansuoti plėsime atskirtį sveikatos apsaugos srityje.

Akivaizdu, kad sveikatos sistemos finansavimas turi padidėti. Aukšto lygio medicina nebus įmanoma be geresnio finansavimo ligoninėms, platesnio kompensavimo už vaistus bei didesnio gydytojų ir viso medicinos personalo darbo apmokėjimo. Už tai, kad naudojamės anaiptol ne skurdžių šalių lygio medicinos paslaugomis, turime būti dėkingi santykinai mažiems sistemos darbuotojų atlyginimams, pacientų pinigams apmokant daugelį vaistų, taupymu kitoms ligoninių reikmėms. Ilgai taip nesitęs.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"