TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Artinasi vakaras

2008 02 20 0:00

Švenčių dienomis vakarus leidau teatruose. Vasario 16-osios išvakarėse Jaunimo teatras parodė Petro Vaičiūno "Patriotų" premjerą. Į sceną įžengus Rolando Kazlo Napoleonui Šereikai, salėje nuvilnijo kuždesys: "Kirkilas, Kirkilas..."

Ir ne tik dėl charakteringos premjero barzdelės. Dingojosi, jog vaidinama ne 1926 metais parašyta komedija, o šios dienos laikraščio vedamasis apie sukčius ir valstybės iždo grobstytojus, apsimetusius patriotais. Tik nūnai tikslesnis pjesės pavadinimas būtų "Valstybininkai".

Scenoje valdžios vyrai vienas kitam kiekviena proga stačiai siurbte įsisiurbia į lūpas - nesitikėjau, kad taip greitai "žydrieji albinai" bus įamžinti mene.

Šį režisieriaus Jono Vaitkaus dar nelygų spektaklį sausakimša žiūrovų salė pelnytai įvertino stovėdama ilgai trunkančiomis ovacijomis. "Patriotus" būtina pamatyti visiems Seimo nariams, kurie, tikiuosi, atpažins ne tik projekcijoje Seimo viešbutį virš tunelio.

Kitoniška atmosfera tvyrojo Nacionaliniame operos ir baleto teatre, kur vasario 16-ąją buvo iškilmingai paminėtas Lietuvos valstybės atkūrimo 90-metis. Solidi publika pagarbiai sutiko Jo Ekscelenciją Valdą Adamkų. Prezidento kalba buvo tarytum gera, nubrėžianti tautos kelio istorines gaires, tačiau atstu besilaikanti nuo krašto dabarties, nieko nepasakanti apie šiandienos jo būklę.

Šįkart V.Adamkus pabūgo imtis net pamėgto moralinio autoriteto, vertinančio kitas valdžios šakas, vaidmens. Matyt, visas parakas buvo išnaudotas ankstesniam teatrui, kai buvo apsimetinėjama, jog dvejojama ir tariamasi su ekspertais ir visuomenės atstovais - pasirašyti ar vetuoti Atominės elektrinės įstatymą. Panašiai buvo imituojamos Vyriausybės derybos su privačia bendrove - iš tikrųjų jokių derybų nebuvo, viskas buvo sutarta iš anksto.

Tačiau šiandienos Lietuvos situaciją, kurios vertinimo buvo galima pasigesti valstybės vadovo kalboje, idealiai atspindėjo šventinis koncertas. Kraštą ištikusi gili dvasinė krizė, jeigu valstybės atkūrimo 90-mečiui, garbingiausiems užsienio svečiams įstengiame parodyti rusiško baleto linksmybės namų sceną iš "Raudonosios Žizel" ir prikeltą iš numirusių "Lietuvos" ansamblį. Atrodė, Lietuvoje jau nebeliko profesinio meno - Petras Vyšniauskas ir Veronika Povilionienė čia buvo kaip svetimkūniai, patekę per klaidą. Nedaug trūko, kad "Lietuvos" ansamblis būtų užtraukęs: "Mūs kolūkio pirmininkas vidury ratelio..." Kaip po partijos suvažiavimo Sporto rūmuose - bedvasio, lėkšto skonio koncerto programą sudarė prezidentūra.

Visiška priešingybė šiam oficioziniam mirėsiui - vėliau Katedros aikštėje prasidėjęs gyvo nervo koncertas, parodęs valdžios ir tautos susvetimėjimą: žiūrovai laukė prezidento, bet jis nepasirodė.

Tartum gyventume dvasinėje dykroje - pildosi pranašiški didžiojo lietuvių filosofo Antano Maceinos tremtyje ištarti žodžiai: "Mūsų kraštas, atgavęs laisvę ir būdamas nuniokotas ne tik ūkiu, bet ir dvasia, neturės jokio tradicinio valstybės idealo. Demokratinis valstybinio mūsų gyvenimo tarpsnis (1918-1926) buvo per trumpas, kad būtų sukūręs pastovią demokratinę tradiciją. Totalistinis tarpsnis (1926-1940) yra visų atmetamas. Okupacijų ir paskui bolševikinis tarpsnis (1940-1944...) yra ir pasiliks mūsų tautai svetimas. Ši istorija mums bus gryna praeitis, nebegyvenanti dabartyje. Todėl valstybės idealą mums reikės kurti iš naujo."

Tą valstybės idealą, išpuoselėtą okupacijos ir tremties sąlygomis, nepriklausomai Lietuvai paliko modernūs katalikų intelektualai - Lietuvių fronto bičiuliai, 1954-1955 metais paskelbę fundamentalų (ne apimtimi, bet idėjomis) veikalą "Į pilnutinę demokratiją".

Man iki šiol mįslė, kodėl šį nepriklausomos Lietuvos išaugintos jaunosios kartos šviesuolių testamentą atstūmė dešinieji. Šia būsimos valstybės vizija nesusidomėjo nė pirmasis atkurtos Lietuvos vadovas Vytautas Landsbergis, ypač - antruoju etapu, po Seimo 1996 metų rinkimų, kai konservatoriai buvo įgiję bemaž absoliučią valdžią.

Jeigu anuomet Lietuva būtų pasukusi į pilnutinę demokratiją, apimančią ir politiką, ir socialinę sritį, ir kultūrą, švietimą (kaip ir saviškių rankomis nebūtų ištraukyti dantys puikiam Kęstučio Milkeraičio Liustracijos įstatymui), gal socialinės atskirties ir neturto nebūtų buvusi dalis tautos išstumta į airijas, gal dabar būtų buvusi kitokia ir valstybė, ir Tėvynės sąjungos vadovybė. Šiaip ar taip, ir V.Landsbergiui būtų pravartu pasižiūrėti J.Vaitkaus pastatytus "Patriotus". Tuo tarpu Andriui Kubiliui vargu ar kas gali padėti. Kaip įspėjo Lietuvių fronto bičiuliai, "visuomenės suburžuazėjimas, sulepšėjimas, sumaterialėjimas yra ne menkesnis mūsų tautos priešas negu bolševikai." Ar ne A.Kubiliaus "suburžuazėjimas, sulepšėjimas, sumaterialėjimas" ir leido valdžioje įsitvirtinti bolševikams?

Jeigu saviems nerūpi, į išeivijos politinį ir dvasinį palikimą, taip pat lietuvių rezistencijai šventą "fronto" vardą kėsinasi Algirdas Paleckis. Užuot kaišęsis svetimomis plunksnomis, anūkas, pagerbdamas savo liūdnai pagarsėjusį senelį, galėtų reanimuoti Liaudies frontą, kuris buvo komunistų partijos išnara.

Valstybės atkūrimo 90-metį sutikome be idealų, neturėdami nei valstybinių tradicijų, nei istorijos, kuri "gyventų dabartyje", nei ateities vizijos. Besipriešindamas tokiai slegiančiai ir žlugdančiai žmogaus asmenybę, paralyžiuojančiai jo dvasią atmosferai, A.Maceina ketino tremtyje parašyti laišką: "Man vaidenasi pavadinimas: ARTINASI VAKARAS. Lietuvių intelektualų laiškas Vakarų krikščionims." Pavadinimas iš Luko evangelijos, kur Emaus kelyje mokiniai kviečia pasilikti Kristų su jais, nes "artinasi vakaras".

Ar dar Lietuvoje kas pajėgtų parašyti tokį laišką? Gal Andrius Mamontovas - mūsų kartos Hamletas, kuris Katedros aikštėje po koncerto perfrazavo garsiuosius JAV prezidento Johno F.Kennedy inauguracinės kalbos žodžius: "Negalvokite, ką jums davė Lietuva. Galvokite, ką jūs galite duoti Lietuvai." Juos turėtų išgirsti visų krypčių politikai - ir kairieji, ir dešinieji, ir centristai. Gal dar nevėlu? Priešingu atveju Lietuvos simboliu taps trigalvis Kirkilas - ir visos galvos neplautos. Artinasi vakaras.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"