TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Aš esu Lilija

2015 11 18 6:00

Tąkart nugara nuvinguriavo šalti baimės prakaito lašai. Nors ji buvo paprasta mergina. Paprasta tamsaus gymio mergina, kaip dabar įprasta sakyti, sukanti žvilgsnį iš po tradicinės plaukus slepiančios skaros.

Kada tai buvo? Tikrai ne 2011-aisiais, kai Norvegijos sostinę Oslą sudrebino du galingi sprogimai, o paskui Europa gedėjo žydraakio Anderso Behringo Breiviko susprogdintų ir iššaudytų žmonių. Vėliau.

Gal praėjusių metų spalį, kai teroristai surengė du išpuolius Kanadoje, po kurių balsiai paskelbta – prasidėjo tai, ko labiausiai bijojo Vakarai. O gal kruviną šių metų sausį, kai ginkluoti užpuolikai įkaitais paėmė keliolika žmonių košerinio maisto parduotuvėje, kai išžudė 12 žurnalistų Prancūzijos satyrinio leidinio „Charlie Hebdo“ redakcijoje Paryžiuje? Ar po šio pavasario išpuolių Tuniso nacionaliniame muziejuje, kur žuvo 21 žmogus, daugiausia europiečiai, ar jau vasarą, po tragedijos Tuniso paplūdimyje, kai buvo nužudyti 38 užsienio turistai?

Bet kuriuo atveju mes buvome tame pačiame troleibuse. Aš, šviesiaplaukė mėlynakė Europos pilietė, ir ji – dar labai jauna tamsaus gymio mergina, apsidangsčiusi tradicinėmis skaromis. Krutinanti lūpas tarsi maldoje. Net kelias stoteles krutinanti lūpas tarsi maldoje! O paskui jau net šnabždanti kažką greitakalbe, šnabždanti, šnabždanti... Ir tada ji nutilo. Gal net nusišypsojo. Išsitraukė išmanųjį telefoną. Ji išsitraukė išmanųjį telefoną!

Visi jausmai ir pojūčiai tarsi suledėjo. Kaip būna filme – herojus jau žino, kad tuoj nuaidės sprogimas, ir bėga sulėtintame kadre į išsigelbėjimą, o aplinkinių veidai mirga lyg šešėliai, ir tada – babam, viskas. Babam nebuvo. Mergina pažiūrėjo kiek valandų, išlipo, nuėjo. Dar tik grįždama į save, nepuoliau iš paskos. Atsiprašyti. O ir ką jai būčiau pasakiusi? Kad pasąmonėje mes, žydraakiai šviesiaplaukiai lietuviai, iš jų, kitokių, tikimės paties blogiausio?

*

Pasiteisinimui. Man būna taip pat baisu, kai atrakinusi savo laiptinės duris iš specifinių kvapų suprantu, kad pirmojo aukšto monstrai ir vėl kelia puotą. Tai reiškia ne tik, kad laiptinė visą naktį krūpčios pagal rusišką šansoną, kurią ypač mėgsta besilinksminantys „lietuvininkai“ (ooo, kokie jie būna „lietuvininkai“ ir net patriotai, kai mongoliškais žodžiais keikia valdžią ir visus aplinkinius, nebegalėdami pakilti iš kaimynės puoselėto jazminų krūmo!). Tai reiškia, kad tamsioje laiptinėje, nes prieš puotą joje visada perdega vienintelė lemputė, tu gali užlipti ant monstro, sumaniusio nusilengvinti čia pat šilumoje ant laiptų arba ėjusio ir sukniubusio. Tamsoje. Tavo kelyje. Ir tučtuojau keliančio kumštį – kas žino, ką jis ten gniaužia – trenkti: vyrui, moteriai, vaikeliui, susivėlinusiam 17-tos valandos tamsybėje.

*

Aš taip pat gedžiu. Šiandien prancūzų. Prieš savaitę – lėktuvo katastrofoje žuvusių peterburgiečių. Prieš dvi savaites – keturių moterų iš Kražių, paskerstų lyg gyvuliai taikiausiame Lietuvos miestelyje (Welcome to hell, madam pig, sveika atvykusi į pragarą, ponia kiaule – basiausia šių dienų žinutė).

Ir vis dėlto jaučiuosi neturinti teisės savo veidą įrėminti Prancūzijos vėliavos fone. Nes neužsikabinau Lietuvos vėliavos po Kražių žudynių. Ir neuždegiau žvakelės. Tiesą sakant, nebūčiau žinojusi, kur ją degti, nes, be miestelį apgaubusio gedulo, be Socialinių darbuotojų asociacijos mažai išgirsto pakvietimo pagerbti tylos minute, tų keturių žuvusių europiečių atminimas deramai, su aiškiu įsipareigojimu užkirsti kelią bet kurio bepročio, vedamo ar alkoholinio marazmo, ar religinio, rasinio, tautinio fanatizmo, siautėjimui nebuvo pagerbtas.

O gal iš tiesų – ką reiškia tos trys senos moterys ir jas slaugiusi socialinė darbuotoja Lilija Galkauskienė, į kurių duris tyliai pasibeldė noro žudyti vedamas netamsaus (nors kas ten iš tiesų bežino, kokio) gymio vietinis neimigrantas, kai pasaulyje dedasi tokie dalykai? Nors ne: Prancūzija prieš kelis šimtus metų pasauliui paskelbė: laisvė, lygybė, brolybė. Todėl šiame kontekste sakau: aš esu Lilija. Ir Prancūzija.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"