TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Aš seksiu paskui tave, Viešpatie, bet leisk man pirmiau...

2016 06 25 6:00

Jiems einant keliu, vienas žmogus jam pasakė: „Aš seksiu paskui tave, kur tik tu eitum!“ Jėzus atsakė: „Lapės turi urvus, padangių sparnuočiai – lizdus, o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti“.

Krikščionys nuo pat pirmųjų amžių buvo vadinami Kelio bendrija, o krikščioniškasis tikėjimas – Keliu. Tai, kuo Kristaus mokinys tiki, nėra tik religinių taisyklių rinkinio laikymasis, nėra ir aukojimo kultas, siekiant ką nors mainais gauti iš Dievo. Krikščioniškasis tikėjimas yra sekimas Dievu Kristumi, kuris yra pasakęs: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jn 14, 6) ir „Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte: kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą!“ (Jn 13, 34). Gyvenimas pagal šiuos žodžius yra iššūkis visų laikų žmonėms – tiek pirmaisiais amžiais persekiotam krikščioniui, tiek ir šiandienos tikinčiajam.

Kaip pasireiškia sekimas Kristumi? Į šį klausimą atsakymą girdėjome praėjusio sekmadienio Evangelijoje: „Jėzus pasakė visiems: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teneša savo kryžių ir teseka manimi““ (Lk 9, 23). Taip, Gerasis Dievas yra gailestingas, mylintis, bet ir reiklus. Sekimas Kristumi nėra kelionė lengvai pasivaikščiojant – tai daug atsidavimo, pasitikėjimo Dievu ir meilės reikalaujantis žygis. Todėl Jėzus perspėja lengvai Juo susižavėjusius: „Lapės turi urvus, padangių sparnuočiai – lizdus, o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti“. Tai nepaprastas bei siauras kelias ir kiekvienas esame kviečiamas juo eiti, net jei ir autentiškas sekimas Kristumi šiandienėje Vakarų visuomenėje gali turėti nemažą kainą. Sekimas Kristumi gali vesti mus prie kryžiaus, bet nereikia jo bijoti, nes tikram krikščioniui tikras kryžius, nešamas pagal Kristaus pavyzdį, tampa tikru džiaugsmu.

Vis dėlto gyvenimo kelionėje dažnai bandome kelti sąlygas Dievui ir patys nustatyti kelionės taisykles bei savo kryžiaus svorį. Daug kalbame apie Dievą, bet mūsų veiksmai gal stokoja „sūrumo“. Deramai laikomės Bažnyčios įsakymų, tačiau, kaip ir Petras, baimingai atsitraukiame nuo savo tikėjimo išpažinimo, susidūrę su sunkumais, pasipriešinimu viešojoje erdvėje. Galbūt esame Dievo nuolat kviečiami atlikti konkretų gailestingumo darbą ar pakeisti savo gyvenimo kryptį bei įpročius, tačiau, kaip ir anas Evangelijos žmogus, atidėliojame tai, sakydami Dievui: „Aš seksiu paskui tave, Viešpatie, bet leisk man pirmiau...“ Galima būtų pratęsti: aš atliksiu išpažintį, padarysiu gerą darbą, pradėsiu sekmadieniais lankyti Bažnyčią ar daugiau melstis, paimsiu į rankas rimtą dvasinę knygą, bet leisk man pirmiau...

Šv. Ignacas Lojola savo Dvasinėse pratybose rašo apie tris žmonių tipus, kurie yra pasiruošę sekti Kristumi, tačiau kiekvienas vis kitaip. Kuriam tipui priklausome mes? Įsivaizduokime: „Kiekvienas iš jų pelnė dešimt tūkstančių dukatų, bet ne grynu būdu, ne taip, kaip dera dėl Dievo meilės. Visi jie nori būti išganyti ir ramybėje rasti Dievą, mūsų Viešpatį, atsikratydami našta ir kliūtimi, atsiradusia dėl jų prisirišimo prie gauto dalyko.

Pirmas žmogus norėtų atsikratyti prisirišimo, kurį jaučia įsigytai gėrybei, idant ramybėje rastų Dievą, mūsų Viešpatį, ir žinotų esąs išganytas, tačiau nepasinaudoja priemonėmis iki pat mirties valandos.

Kitas žmogus nori atsikratyti prisirišimo, tačiau taip, kad pasilaikytų įsigytą gėrybę. Tad Dievas turėtų eiti ten, kur jis nori. Ir neapsisprendžia jos atsisakyti, idant eitų pas Dievą, nors tai jam būtų geriausia padėtis.

Dar kitas nori atsikratyti prisirišimo ir taip atsikratyti, kad nebelinktų pasilaikyti įsigytą gėrybę ar jos nepasilaikyti. Jis tik nori jos norėti ar nenorėti pagal tai, kaip Dievas, mūsų Viešpats, paskatins jo valią ir jam atrodys, kad yra geriau Jo dieviškosios didybės tarnavimui ir garbei“ (Dvasinės pratybos, 153–155).

Tad kokie prisirišimai man trukdo atsiduoti Dievui? Kokios kliūtys neleidžia man sekti Kristumi? Ir galiausiai, kas iš to, kad viską paliekame ir einame Keliu? Ar tai apsimoka?

„Tada Petras sakė jam: „Štai mes viską palikome ir sekėme paskui tave“. Jėzus tarė: „Iš tiesų sakau jums: nėra nė vieno, kuris dėl manęs ir dėl Evangelijos paliktų namus ar brolius, ar seseris, ar motiną, ar tėvą, ar vaikus, ar laukus ir kuris jau dabar, šiuo metu, negautų šimteriopai namų, brolių, seserų, motinų, vaikų ir laukų (kartu su persekiojimais) ir būsimajame pasaulyje – amžinojo gyvenimo (Mk 10, 28–30)“.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"