TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Aš tebesu Charlie

2016 09 10 6:00

Buvo Nica. Buvo įdomių, iškalbių detalių. Buvo Liepos 14-osios šventinis koncertas, surengtas prie Eifelio bokšto, toks geras, kad panašių pasitaiko koks trejetas per visą gyvenimą. Transliuotas tiesiogiai ir nutrauktas, nes įjungta Nica, kurioje ką tik surengtas naujo tipo rafinuotas teroro išpuolis (tiesa, nauja – tai primiršta sena.)

Pirmomis transliacijos minutėmis į kadrą lįste lindo arabiškos išvaizdos vyrai, kažkam kai ką raportuojantys mobiliaisiais. Darantys savo reportažus iš įvykio vietos. Saviškiams. Linksmi, džiugūs, tarsi būtų išsipildžiusi jų svajonė. Triumfuojantys, kaip ką tik pražygiavę su karo grobiu pro Triumfo arką. Dar akimirka, ir pasileis šokio rimtu, ims suktis sufijų svaigulio įsukti, nuskries dainos sparnais – visai kaip tos minios arabų kraštuose, visuotinai demonstravusios savo begalinį pasitenkinimą po rugsėjo 11-osios įvykių Amerikoje.

Ne, ne jie išpuolio organizatoriai, kas gi drįs švaistytis kaltinimais. Bet jie nėra nesusiję. Tai grybų ir grybienos santykis. Jie – tas puikusis background“as išpuoliams tarpti ir užpuolikams vešėti. Derlaus humuso salelė.

Vargšai, vargšai prancūzų operatoriai. Jie vis suko kameras į šalį, o tie vis lindo. Operatoriai pasisuka, anie vis tiek prišoka, kaip žūtbūt šou olimpą pasiryžusios užkariauti pramogų žvaigždės.

Kodėl jie sukosi? Iš politinio korektiškumo? Iš baimės, siaubo? Aš būčiau rodęs ir rodęs – tik juos. Mirusieji anksčiau ar vėliau vis tiek bus suskaičiuoti, verčiau po įspūdingų koncertų ir fejerverkų pasižiūrėkim šito teatro, stebėkim šitą iškalbią, gal ir nedidelę, tačiau visą Europą temdančią detalę.

Buvo Nica. Buvo šūkiai ir grotažymės: „Aš esu Nica.“ Anksčiau – Bataklanas, žydų košerinio maisto parduotuvė. Visko buvo ir visko dar bus, oi, kiek visko.

Nei Nica, nei Bataklanas nebuvau. Daug kas jais tapo. Puiku. Man nebebuvo jokio reikalo, nes – taip, tebesu Charlie. Į piktdžiugiškus klausimus: „Na, o kaip dabar jaučiatės tie, kurie vaikščiojot užsikabinę: „Je suis Charlie“? Ar ir dabar tebesate, kuo pasiskelbėte?“ Atsakau: „Taip, taip, taip.“

Klausimus žėrė pasipiktinusieji satyrinio savaitraščio „Charlie Hebdo“ karikatūromis, reaguojančiomis į žemės drebėjimą Vidurio Italijoje. Karikatūristas pasirinko makaronų – pastos – temą ir į vieną lazanijos porciją susluoksniavo sugriuvusių pastatų sienojus ir aukų kūnus. Drastiška, žiauru? Taip, bet ar ne tiksliau sakyti: žiauri tiesa. Satyros padaže.

O tie aukšti Italijos pareigūnai, piktinęsi labai garsiai? Kodėl apsimeta nesuprantantys, ką norėta pasakyti karikatūromis?! Su aukų kūnais susluoksniuotos ir jų pačių aferos? Nesinori matyti, per sunku? Ten armatūra. Ten milijonai, skirti pastatams seismiškai jautriose teritorijose sutvirtinti. Kažkur išnykę, ištirpę (visai kaip Lietuvoje, toks jau tų milijonų likimas – nykti be ženklo).

Italų apžvalgininkai jau kitą dieną viską pasakė. Kirto negailestingai. Tėškė. Rėžė. Driokstelėjo. Prapliupo kaltinimais, nusivylimo ir pagiežos žodžiais. Viena jų – garsi rašytoja Dacia Maraini. Ar ji buvo per žiauri? Ne, tik išlaikė proto blaivumą.

O mūsiškiai svirpleliai, svirbeliai purpleliai toliau kasasi po „Charlie Hebdo“. Nuo tada, kai buvo įkurtas, jis esą tyčiojasi iš visų religijų: katalikybės, islamo, judaizmo ir kt. Ir šiaip tai esanti pasaulinio žydijos sąmokslo dalis, nes 2014 metų gruodį savaitraštį nusipirko Rothschildų šeima. Jau ir prieštaravimas: ką tik buvo pasakyta – juokiasi ir iš judaizmo.

Nereikėtų juoktis iš religijų, purtyti jų, kad net dulkėtų, plakti visais satyros botagais? Tik ar iš religijų čia juokiamasi? Gal iš žmonių, kurie toms religijoms daro gėdą, kurie jas paverčia karikatūromis. Iš jų nuostatų aklumo, bukumo, siaurumo. Žmonių susluoksniuotose religinėse struktūrose ir instancijose labai daug kas sušvinksta arba tyčia sušvinkinama.

Kad ir kaip artimai būčiau susijęs su katalikybe, su Katalikų bažnyčia, argi draudžiama suabejoti didžiausiais jos autoritetais? Mažytis abejonės krislas sumenkins juos iki niekybės?

Kad tęsdamas mintį sykiu grįžčiau prie to, nuo ko pradėjau, gręžiuosi į tris pastaruosius popiežius. Garbusis Jonas Paulius II, simpatijų Lietuvai reiškėjas ir t. t. Bet ar ne jis vienas pirmųjų atvėrė didžiuosius šliuzus Europos islamėjimui? Benediktas XVI paliudijo nepaprastą įžvalgumo talentą, popiežystės pradžioje prabilęs apie musulmonus ir islamą. Kas atsitiko paskui? Paskui jį suėdė baimė (ta pati, kuri prancūzų operatorius vertė nusukti kameras?). Ar tai nėra tikroji atsistatydinimo priežastis?

Pranciškus – dabartis. Trokštame ir tikimės geriausio. Kaip ir iš „Charlie Hebdo“.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"