TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Ašarų kilmė

2007 08 31 0:00

Rudenėjantys orai atnešė skysčių ne tik iš dangaus. Viešojoje erdvėje pasipylė ašaros. Apraudama tautos vienybė ir nuo jos "skaldymo" nekaltai nukentėjusi vargdienių - valstybės juodadarbių - kategorija. Kartu kviečiama vienytis, telktis, nes tik konsoliduota tauta gali būti išgelbėta.

Viskas, klausantis šių raudų ir skaitant jas įpavidalinančius tekstus būtų gerai, bet šis tas ne taip. Pirmiausia - ne visai tikslus apeliacijų adresatas. O netikslus jis arba todėl, kad šlubuoja atmintis, arba todėl, kad kai ko nesinori atsiminti, o gal ir matyti. Abu atvejai suprantami. Ypač gerai būtų nematyti ir nežinoti, o gal net neįsivaizduoti, kad kai kurie dalykai dėjosi ir toliau dedasi šalyje, kuri jau keletą metų formaliai turėtų būti Vakarais. Bet apie tai vėliau.

Pirmiausia, "skaldymo" aukomis skelbiama žmonių grupė "atskilo" pati. Pati paskelbdama save jei ne elitu, tai valstybininkais ir ne kartą duodama suprasti, kad tos valstybės reikalai - ne "runkelių" reikalas. Galutinis šio šūkio išryškinimas viešojoje erdvėje vyko maždaug prieš metus, nors valstybės praktikoje egzistavo seniau. Maždaug prieš metus, po Vytauto Pociūno žūties, pas "runkelių" atstovus į Seimą plūstelėjo kompetentingojo ir pateptojo luomo pasiuntiniai, primygtinai siūlęsi pasirūpinti viskuo - nuo kaulų iki įvaizdžių. Tuo pat metu, lyg tyčia, reaguodami vos į keletą spaudos (visai ne pagrindinės) publikacijų ėmė ir supanikavo iškilūs strategai.

Panika buvo didelė, nes vieną iš jų taip suerzino keliami klausimai, kad užuot ryžęsis į juos sąžiningai atsakyti, jis ėmė ir pareiškė išeinąs ganyti avių. Tiesa, vėliau Albinas Januška suprato, jog neras geresnės avidės už premjero kanceliariją, bet čia jau paskui - kai sulėtėjo pulsas. O kol didysis strategas rengėsi ūkininkauti, valstybės ramsčiai sukėlė solidarų aliarmą. "Lietuvai nereikia valstybininkų?", "Kai sakome - Lietuvos užsienio reikalų ministerija, galvojame - Albinas Januška", - tokiomis ir panašiomis frazėmis uždainavo, sušnypštė ir subangavo mūsų žiniasklaidos ir politologijos elitas. Prezidentas buvo taip energingai raginamas užstoti nepakeičiamąjį, kad padarė tai net būdamas užsienyje.

Užklupti panikos priepuolio, vis nuskriaustojo globotiniai ir bendražygiai pasiskelbė nykstančia ir deficitine rūšimi, o oponentus išvadino prorusiškais intrigantais ir šmeižikais, nors bylų dėl šmeižto nepasitaikė. Vienas, neprorusiškas, matyt, didžiai tautiškas ir valstybiškas KGB rezervininkas net pademonstravo ypatingą uolumą pasiųsdamas automatais ginkluotus smogikus šturmuoti nelabai simpatiško laikraštėlio redakcijos. Tiesa buvo verčiama aukštyn kojomis tiesioginėse TV diskusijose. Kai kurie laidų vedėjai net keitė jų formatus, kad tik pagelbėtų į "rusų nemalonę" patekusių KGB rezervo karininkų mundurus. Viskas buvo daroma taip nervingai, šiurkščiai ir įkyriai, kad prie pasirinkto iškilaus valstybininkų vardo ėmė ir prikibo kabutės, kurias toliau tekste vartosiu ir aš.

Kad būtų skaniau, smagiau ir estetiškiau, į VSD įsitvirtinusios KGB rezervisto kompanijos kabinetus buvo pasiųsta ir teisingai orientuota žurnalistė, kuri vieną po kito "prikepė" nuostabiai solidžių ir tautą iš naujo po "valstybininkų" vėliava turėjusių suvienyti paskvilių. Tikriausiai iš asmeninės autorių patirties išspinduliuotas šlapinimasis nuo palangių, moteriški paltai ir pro langą ištrenkto žmogaus vaikų nuotraukos šitų bjaurasčių fone buvo, kaip mus dabar informuoja vienybę ir toleranciją puoselėjančių profesorių tekstai, - beveik šaukimas "į naują vieškelį, į naują buitį".

Praėjus metams, vieniems autoriams skelbiant užkeikimus "neskaldyti", "nedemonizuoti" ir reikalaujant "įrodyti", kad kažkas išvis buvo ne taip, kiti ir toliau, žmogaus žūties metinių proga pakartojo tą patį purvo ciklą. Tačiau jis ir vėl negraudina "kultūringo disputo" ir "vienybės" sargų. Sunku pasakyti kodėl. Gal į aną "suskaldytos tautos" pusę apeliuoti kiek nedrąsu ar tiesiog nenumatyta su ja suderintoje programoje?

Dar žodelis apie įrodymus, toleranciją ir prezumpcijas. Jį skolinuosi ir cituoju iš vieno interneto komentatorių, nes neparašyčiau geriau: "Vienintelė vertybė, kurią perėmėme iš Euroatlanto - tolerancija. Ir palikome ją nuogą bei vienišą be kitų. Be teisingumo jausmo ir ryžto apsispręsti, be drąsos pasakyti "karalius nuogas" ji virto abejingumu ir formalumais - būdu nusispjauti į bet kokią kritiką ir tiesą. Savotišku carte blanche bet kokios niekšybės apologetikai ar nutylėjimui. Visuotine moraline amnestija viešam ir išdidžiam melui, jei tik jis nesujaudina Baudžiamojo kodekso sargų. Mūsiškis pakantumas, kai kurių viešosios erdvės korifėjų tekstuose tapo net keistai agresyvus ir kažkoks be perstojo skanduojantis."

Taip. Gal rašantieji ir kritikuojantieji "valstybininkus" ir nepateikė įrodymų, kurie leistų susodinti juos į kalėjimus (tai ne jų darbas), tačiau vien tik liudijimai ir ryškėjančios schemos, kurias aptinkame paviešintoje Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto atlikto tyrimo medžiagoje, yra pakankamas pagrindas rimtai pagalvoti prieš balsuojant ir agituojant tai daryti.

Būtent baimė, kad taip ir nutiks, kad niekas nebus pamiršta, o ne koks pakylėtas "vienybės" siekis ir sukėlė pastarųjų savaičių leopoldiškus miauksėjimus ir naivius pagraudenimus dėl skaldymų. Būtent tai gali kelti nerimą savo patarėjo atstovu spaudai dirbančiam premjerui, ant Konstitucijos dvasios balno į politiką besiveržiančiam KT pirmininkui. Tik štai kviesti ką nors susivienyti aplink save jie jau net nebedrįsta, nes reikėtų iš pradžių bent jau ištarti "mea culpa", o tokio įpročio nerasta, tad už juos viešai raudoti privalo kiti.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"