TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Atėjo laikas formuotis lietuviško verslumo mitui

2013 07 09 6:45

„Už devynių marių, devynių girių plyti nuostabi šalis Lietuva.“ Ši perfrazuota klišė anaiptol nėra bandymas pasišaipyti. Žmonės mąsto istorijomis, nes taip yra paprasčiau, nes jos paaiškina pasaulį, padeda jame susivokti. Tačiau svarbiausia - geros istorijos ugdo visuomenę ir atskirus asmenis.

Vaikystėje istorijos yra pasakos, vėliau jomis tampa vadovėliai, knygos. Tačiau daugiausia istorijų gauname iš aplinkos – tai kaimynų, konkurentų ar draugų patirtis, nutikimai, kalbos. Artėjant senatvei gali nutikti taip, kad jūsų gyvenimas taip pat virs puikia istorija.

Itin stiprios istorijos tampa pasakomis arba mitais. Viskas priklauso nuo to, kiek jose esama realybės.

Kiekvienam laikotarpiui – savos istorijos, savi mitai. Ką prisimename iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų? Karus, valdovus, karines sąjungas ir išdavystes. Tai buvo karų laikai. Ką prisimename iš XIX amžiaus? Kovą už lietuviškumą, Vincą Kudirką ir „Varpą“, Zigmantą Sierakauską ir 1863 metų sukilimą, lietuviškos spaudos draudimą ir knygnešius. Tada Lietuva daugiau nieko „savo“ neturėjo.

Artėjant prie šiandienos laikotarpiai trumpėja, mitologija intensyvėja. XX amžiaus pabaigoje Lietuvos mitologija yra vienintelė – kova už nepriklausomybę ir su ja susiję herojai.

Tačiau XXI amžius jau kitoks. Nors kasdien girdime daug istorijų, ilgainiui bus prisimenama tik tai, kad kovą už nepriklausomybę ir politinę mitologiją pradėjo keisti su emigracija, ekonomika ir pinigais susijusios istorijos. Tai suprantama, mat iškovojus laisvę išalkstama. 2004 metais įstojome į Europos Sąjungą ir NATO, todėl pasijutome saugesni. Maža to, 2008 metų pabaigoje trinktelėjo finansų krizė, ir visi pradėjo mąstyti, kad pinigai kasdienybei taip pat reikšmingi.

Bent kiek sveiko proto turintis žmogus supranta, jog vienintelis būdas šaliai uždirbti pinigų - turėti verslą, kuris gali mokėti mokesčius. Ir kuo daugiau, tuo geriau. Žinoma, reikia ir mokyklų, bet juk mokytojai išlaikomi iš mokesčių. Reikia ir kelininkų, tačiau šie, neskaitant retų išimčių, parduoda paslaugas valstybei, kuri jiems moka iš tų pačių mokesčių.

Todėl Lietuvai reikia stipraus verslo. O stipriam verslui - geros ir įkvepiančios verslo mitologijos. Kaip tai nutiko prieš daugiau kaip šimtą metų, kai tuomet gyvenę Simonas Daukantas, V.Kudirka, Jonas Basanavičius išugdė XIX amžiaus pabaigos ir tarpukario Lietuvos inteligentiją. Savo pavyzdžiu, idėjomis ir darbu.

Problema ta, kad Lietuvos verslas dar tik mokosi pasakoti savo istorijas. Jos turėtų susipinti į bendrą įkvepiantį mitą ir suformuoti visą kartą verslių žmonių.

O kokia yra pastarųjų trijų dešimtmečių lietuviško verslo mitologija? Pirmiausia buvo spekuliantai ir namudininkai (sako, vieni geriausių Sovietų Sąjungoje), vėliau – kooperatyvai, Lenkijos, Jugoslavijos ir Kinijos turgūs, iškilo Gariūnų karta. Į XXI amžių Lietuva atėjo su atgimstančia pramone, prekyba, transportu,i logistika ir, žinoma, statybomis. Krizės pamokos buvo skaudžios, bet Lietuvos verslas atsigauna, eksportas visus stebina.

Tačiau gera mitologija ir geros istorijos privalo turėti savo herojus. Savus priešus, savas pergales. O jų Lietuvos verslui labiausiai ir trūksta. Pasaulyje seniai naudojama komunikacijos technika „storytelling“, ji padeda įmonėms tapti herojėmis, kurti ir pasakoti savo mitus.

Dauguma bent šiek tiek apsiskaičiusių žmonių žino, kad "Microsoft", "Google" pradėjo darbą garaže, "Dell", "Facebook" – bendrabutyje. Milijardierius Warrenas Buffettas iki šiol garsėja kaip taupus žmogus, važinėjantis senu automobiliu. Nuo jo neatsilieka taupusis IKEA įkūrėjas ir savininkas Ingvaras Kampradas. Ar dar verta minėti Richardą Bransoną? O „Apple“ kova su „Microsoft“ dominavimu jau yra tapusi legenda.

Deja, Lietuvoje apie verslą daugiau girdime liūdnų ir gąsdinančių istorijų nei gerų ir įkvepiančių. Vis tas lietuviškas santūrumas verčia geriau patylėti, nes kaimynas tik ir laukia, kada galės pasityčioti iš mūsų nesėkmės. O nesėkmės ištinka visus, kurie stengiasi ką nors sukurti ir nuveikti.

Todėl geriausias ir svarbiausias darbas, kurį turėtų padaryti lietuviškas verslas, tai - nueiti į atokią pamiškę, iškasti gilią duobę, paguldyti į ją savo santūrumą, baimę išsišokti ir niurzgėjimą, prislėgti didžiausiu, kokį tik gali pakelti, akmeniu, kruopščiai užkasti ir toje vietoje pasodinti ąžuolą. Kodėl? Nes jis, kaip žinoma, labai ilgai auga, todėl kokį tūkstantmetį užkastos savybės netrukdys, o Lietuva pagaliau galės mėgautis puikiomis verslo istorijomis.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"