TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Atgal į „drebusiną“?

2016 05 18 6:00

„Drebusina“ – rusų kalbos žodis, reiškiantis klampynę, liūną. Pagal reikšmę ir struktūrą jis panašus į kitą rusišką žodį „triasina“, tačiau šaknis greičiausiai pasiskolinta iš nebeegzistuojančios baltų genties būdvardžio „drebus“ (giminiško veiksmažodžiui „drebėti“). 

Žodis „drebusina“ įdomus tuo, kad jo viduryje „įstrigusi“ baltiška galūnė –us. Tokie atvejai, kai, nespėjus surusinti paskolinto baltiško žodžio, atmetant galūnę prie skolinio būdavo priauginamos slaviškos priesagos, itin reti.

Žodis „drebusina“ glumina ne vieną kalbininką baltistą, nes vadinamieji u-kamieniai būdvardžiai (saldus, tylus ir kt.) baltų kalbose tikrai nedažnai pasitaikydavo. Jie remiasi mokslui žinomų baltų kalbų ypatybėmis. Tačiau „drebusinos“ atveju susiduriame su ta baltų kalba ar dialektu, apie kurį nieko nežinome, išskyrus kelias dešimtis ar šimtus vietovardžių, daugiausia vandenvardžių europinės Rusijos centrinėse ir vakarinėse srityse. Bendrinės kalbos žodžiai, paskolinti iš anos baltų kalbos, taip „pasislėpė“ rusų tarmėse, kad juos įžiūrėti nepaprastai sunku. Tikras juodo katino gaudymas tamsiame kambaryje, dar nė nežinant, ar tai katinas, ar šuo... Todėl šitas baltizmas – savotiškas simbolis klampynės (panašu į „drebusiną“, ar ne?), į kurią iki šiol tebeklimpsta geopolitikos, baltų ir slavų kalbų bei genčių istorijos tyrinėtojai.

Šiandien žinome egzistavus didžiulį baltų pasaulį, kuris pamažu tirpo, skendo dar didesnėje juos asimiliavusių slavų genčių jūroje. Vienos baltų gentys grimzdo greičiau, kitos, kaip senieji prūsai Lenkijoje, jotvingiai Baltarusijoje ar Pamaskvės galindai, laikėsi ilgiau. O šiandien, lyg po Didžiojo Tvano, kyšo tik lietuvių ir latvių viršukalnės, vos įžvelgiamos slavų vandenyne. Nenuostabu, kad dar ne taip seniai mokslininkai nenorėjo pripažinti, jog mūsų kalbos yra tiesiogiai iš indoeuropiečių kalbų šeimos kilusios baltų kalbų grupės palikuonės, ir priskyrė jas prie slavų kalbų. Šia prasme ypač nepasisekė prūsų kalbai. Net „tautų tėvas“ Stalinas neiškentė neįkišęs savo trigrašio ir Teherano konferencijoje paskelbė, kad senieji prūsai esą kilę iš slavų.

Pasaulio akims senąjį baltų pasaulį XX amžiuje plačiausiai atvėrė ne tik mūsų tautietė, žymi JAV archeologė Marija Gimbutienė, bet ir kiti užsienio – vokiečių, rusų – mokslininkai. Tarp jų pirmiausia minimas maskvietis Vladimiras Toporovas (miręs 2005 metais), kuris ne tik rekonstravo turtingą šiandien jau nebeegzistuojančių baltų kalbų onomastikos (tikrinių vardų) žodyną, bet ir įprasmino jį erdvėje. Iki jo ir žymiausio mūsų dienų indoeuropeisto Viačeslavo Ivanovo baltų pasaulis istorijos puslapiuose būdavo rodomas kaip menkas ir nuolat mažėjantis, pasiduodantis (šiandien europietiškai džiaugtumės, kad atviras) tiek fizinei – ekspansinei, tiek kultūrinei kaimynų įtakai. V. Toporovo atkurtas baltų pasaulis buvo ne tik platus erdvėje, bet ir turtingas kultūros, ne tik imantis, bet ir daug duodantis ar davęs kaimynėms finų, slavų, germanų gentims. Rusų mokslininkas savo darbais buvo išdėliojęs savotišką metodologinę kūlgrindą, kuria eidamas galėjai išbristi iš baltoslaviškos klampynės („drebusinos“) į kur kas skaidresnį senųjų baltų pasaulį.

Tačiau šiandien Lietuvoje atsiranda baltistų, kurie, galbūt pasidavę sovietinių autoritetų nuvainikavimo epidemijai, ėmė „revizuoti“ ir šio mokslininko darbus. Abejojama, pavyzdžiui, ir jo rekonstruotomis galindų klajonėmis po Europą, ir galimais prūsų, galindų ar kokių kitų vakarų baltų genčių archeologiniais bei kalbiniais pėdsakais Rusijoje. V. Toporovo romantizmas (o juk romantizmas nesvetimas daugeliui tyrėjų, kurie gilinasi į tautų ir kalbų istoriją) net vadinamas mistifikacija.

Apskritai kritiškai vertinti pirmtakų darbus ne tik galima, bet ir reikia. Tai skatina bet kurio mokslo pažangą. Tačiau šiuo konkrečiu atveju pažangos nematyti. Priešingai, greičiau grįžtama į tą pačią „drebusiną“ – klampynę, iš kurios V. Toporovas ir jo mokiniai sėkmingai tempė baltistiką.

Eiti šio mokslininko nutiesta kūlgrinda – sunkus, daug laiko atimantis istorinių, lingvistinių, archeologinių, etnografinių šaltinių ir duomenų tyrimo darbas. Žinau, nes pati mėginau. Toli nueiti nespėjau, bet gauti rezultatai leidžia tvirtinti, kad V. Toporovas buvo teisus teigdamas, jog galindai su gotais klajodami po Europą paliko ne vieną onomastinį pėdsaką. Jis nesusipyko su faktais ir paskelbęs, kad kažin kokių vakarinių baltų (prūsų, galindų ar kitaip vadinamų) genčių pėdsakų esama Vidurio ir Šiaurės vakarų Rusijoje. Tik reikia labai atidžiai ieškoti, kritiškai gilintis į jo paties surinktą medžiagą ir... neskubėti teisti mokslininko, kuris, lyg nujausdamas savo būties trapumą, stengėsi ateinančioms kartoms pateikti kuo daugiau tolesnių tyrinėjimų gairių, neretai nespėdamas apdoroti surinktų duomenų taip, kad kitiems nebereikėtų vargti.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"