TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Atgal į XIX amžių

2011 11 30 6:00

Paaiškinsiu, kodėl straipsniui parinkau tokį pavadinimą ir priminsiu kai kurias lietuvių gyvenimo detales tame amžiuje. Po 1863 metų sukilimo buvo uždrausta lietuvių spauda, lietuvių kalba buvo vejama iš viešojo gyvenimo, jos nebuvo mokoma mokyklose. Pasauliečiai lietuvių inteligentai, išskyrus medikus, negalėjo gauti Lietuvoje jokio darbo.  

Knygos, spausdinamos užsienyje, daugiausia Rytų Prūsijoje, iš ten į mūsų kraštą buvo gabenamos nelegaliai. Knygas ir laikraščius savo lėšomis leido lietuvių inteligentai. Tuo jų padėtis skyrėsi nuo rusų, lenkų, vokiečių rašto darbininkų. 

1904-aisiais atgavus spaudą visa našta užgriuvo ant praturtėjusios inteligentijos pečių. Jie savo uždarbį skyrė lietuviškos spaudos plėtrai. Taip 1904-1909 metais Petras Vileišis iš esmės tik savo lėšomis leido pirmąją lietuvišką dienraštį "Vilniaus žinias", o nuo 1909-ųjų vietoj jų brolis Jonas Vileišis - "Lietuvos žinias". To meto Lietuvoje susiformavo ištisa plejada rašytojų. Tačiau nė vienam rašytojystė nebuvo pragyvenimo šaltinis. Tik keli žurnalistai galėjo pragyventi iš savo varganų honorarų. Mat tokia buvo oficiali Rusijos valdančiųjų politika (okupantai svajojo apie kuo greitesnį lietuvių tautos išnykimą). Lietuvių kultūra tada galėjo gyvuoti tik dėl privačios iniciatyvos. Tai buvo absoliučiai akivaizdu.

Visi 1918 metų Nepriklausomybės Akto signatarai buvo susiję su lietuvių spauda ir Lietuvių mokslo draugija. Todėl suprantama, kodėl atkūrus savą valstybę kultūros plėtojimas tapo valstybinės svarbos reikalu. Vėliau to neatsisakė net okupaciniai režimai. Tik nesąžiningas veikėjas gali neigti, jog tada be politiškai angažuotų išleista ir gerų knygų. Atgavus nepriklausomybę pagrindinis siekis buvo ugdyti savo kultūrą. Situacija iš esmės pasikeitė praėjus dešimtmečiui po nepriklausomybės atgavimo.

Valstybės finansuojami Lietuvos humanitariniai mokslo institutai pluša prie savo planinių darbų. Parengiama nemažai ir gerų. Tačiau kas iš to, jeigu jų leidyba priklauso nuo rėmėjų užgaidų. Geriausias planinis darbas (jam išleistos biudžetinės lėšos) gali dešimtmečius nepasiekti skaitytojų. Viskas priklauso nuo instituto direktoriaus sugebėjimo prisielgetauti leidybai pinigų, iš kurių į valstybės biudžetą sugrįš 21 proc. pridėtinės vertės mokesčio. Po to kiekvienam darbui išleisti pagal Viešųjų pirkimų įstatymą reikia skelbti konkursą.

Tarkim, Lietuvos istorijos institutas leidžia Lietuvos istorijos metraštį, po du tomus per metus. Kiekvienam reikia atskirai skelbti konkursą, kuris kainuoja iki 25 proc. tomo vertės. Šie Vyriausybės veiksmai vos ne padvigubina knygos kainą, spausdintą žodį. Knygų leidyba, naujų filmų kūrimas, tautinės kultūros puoselėjimas TV ekranuose priklauso nuo mecenatų.

Turėjome Bronislovą Lubį (tikėkimės, kad jo įpėdiniai-paveldėtojai ir koncerno "Achemos grupė" dabartiniai vadovai tęs šias tradicijas). Geru žodžiu galime paminėti Ramūną Karbauskį ir vieną kitą verslininką. Tačiau negirdėjau, kad bent vieną centą lietuvių kultūros puoselėjimui būtų skyręs Viktoras Uspaskichas. 

Įsigalint užsieniečiams Lietuvos versle, tik naivuolis gali manyti, kad jiems turėtų rūpėti lietuvių kultūra, o ne čia gaunamas pelnas. Tad ir mecenatų skaičius mažės. Sakysit, egzistuoja Vyriausybės rėmimo fondai. Bet jiems lietuvių kultūra - posūnio vietoje. Kad taip yra, nesunku įsitikinti.

Šiems fondams rūpi kuo greičiau lietuvius paversti "paneuropiečiais". Tai viešai deklaruoja ne tik Šarūnas Liekis, bet ir oficialūs Lietuvos įvairių spalvų liberalai, kurių įtakoje yra ir mūsų Kultūros bei Švietimo ir mokslo ministerijos. Čia nieko nauja: okupantai siekė lietuvius paversti homo sovieticus. Tik šį kartą tai daro "savi", nes, kaip yra ne kartą išsireiškęs seimūnas Mantas Adomėnas, jam lietuvių kalba sunku išreikšti savo mintis.

Bibliotekos nepajėgios įsigyti naujų knygų. Prezidentė ragina piliečius dovanuoti knygų bibliotekoms, visai kaip XIX amžiuje ar XX amžiaus pirmame dešimtmetyje.

Lietuvių kalba stumiama iš viešojo gyvenimo. Tokio rafinuoto lietuvių tautos kultūros niokojimo mechanizmo nebuvo sugalvojęs nė vienas okupantas.       

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"