TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Atostogų meditacija XVIII eilinis sekmadienis (Jn 6, 24–35)

2015 08 01 6:00

Plušėkite ne dėl žūvančio maisto, bet dėl išliekančio amžinajam gyvenimui!

Vienas, du, trys - kas gražiau pakalbės, kaip svarbu nepamiršti gyvenime dvasinių gėrybių ir kokie mes akli, kokie lengvapėdžiai rinkdamiesi praeinančius dalykus, o ne lobį danguje. Proga puiki, pavyzdžių aplinkui gausu kaip niekada. Vasaros mėnesiais mūsų atsidavimas žūvančiam maistui prasimuša visu savo aiškumu, be jokių svarstymų ar abejonių. Kur jau ten kažin kokia nereali, iš piršto išlaužta gyvybės duona! Atrodo, kad bent pusė Lietuvos dabar nieko neveikia, tik valgo, geria ir linksminasi. Masinis kūniškumo šėlsmas. Taigi pirmyn į kovą už amžinąsias vertybes. Susigėskite, atsipeikėkite visi, kurie paežerėse per dienas čirškinate dešreles ir šašlykus, puolate į miškus rauti grybų ir uogų, plumpiate alų miestų gatvėse ir kuriems apskritai nieko nėra brangiau už savo kūną ir jo malonumus.

Kitąsyk, žiūrėk, iš tiesų susigėstame, mušamės į krūtinę, ryžtamės po atostogų gyventi dvasingiau. Dalis Jėzaus klausytojų taip ir padarė - jo barami ir auklėjami nuolankiai nunarino galvas ir pasižadėjo, kad nepasiduos kūno vilionėms, klausys savo mokytojo. Kiti tuo metu pasipiktino kietais žodžiais ir nusprendė su juo daugiau nebevaikščioti. Toks yra Evangelijos pagal Joną 6-ojo skyriaus finalas.

Jeigu manytume, kad Bažnyčiai šiandien nieko daugiau nereikia, tik atgrasinti žmones nuo žemiškos gerovės troškimo ir sutelkti jų pastangas į abstraktų amžinąjį gyvenimą, reikėtų perrašyti nemažai Evangelijos puslapių. Tas pats 6-asis skyrius prasideda tuo, kad Jėzus, užuot toliau pamokslavęs, pradeda rūpintis žmonių mityba, stebuklingai daugina duoną ir pavalgydina penkis tūkstančius vyrų. Ne perkeltine ir ne dvasine prasme. Beje, niekas to neprašė, nebuvo jokio alkanų akių žvilgsnio. Viešpats ėmė ir surengė žemiškos (taigi - žūvančios) duonos šventę dykumoje. Prieš tai, kaip pasakoja evangelistas, per vestuves Galilėjos Kanoje jis visus užliejo puikiausiu vynu, ir vėl ne kaip nors simboliškai.

Ką tada galėtų reikšti jo priekaištas: „Jūs ieškote manęs ne todėl, kad esate matę ženklų, bet kad prisivalgėte duonos lig soties“? Priimti šią pastabą už gryną pinigą? Kaltinti anuos penkis tūkstančius, kad jie valgė ir buvo patenkinti, nelabai galvodami apie religinę tų neplanuotų vaišių potekstę?

Evangelija pagal Joną - subtilus, sudėtingas kūrinys. Ne banalių pavyzdžių ir tiesmukos didaktikos rinkinėlis, kaip manytum iš paskirų citatų. Visi didieji Jėzaus ženklai čia yra ir apreiškimas, ir provokacija. Kartais - skandalas. Net neįgudęs šventų tekstų skaitytojas turėtų pastebėti, kiek daug šioje knygoje staigmenų ir paradoksų, nesupratimų ir nesusipratimų. Paslaptis eina išvien su šiurkščia tikrove, giliausios tiesos - su neslepiama ironija, naujumas - su praeities aidu. Asmenys, supantys Jėzų - jo mokiniai, „minia“, „žydai“, jau nekalbant apie atvirus priešus, - nuolat nesugeba iki galo suvokti, kas yra šis žmogus. Dėl Jėzaus viskas jiems išeina ne tuo laiku, ne ten, ne taip, kaip reikėtų. Ir pats Jėzus šioje Evangelijoje nenuspėjamas, nepagaunamas, nuo nieko nepriklausomas. „Rabi, kur gyveni? Ateikite ir pamatysite“, - toks tipiškas Jėzaus dialogas su bet kuriuo savo sekėju. Jis juda viena kryptimi, o atsiduria kitur. Rodo vieną ženklą, o išeina visai kas kita. Pradeda nuo paprastos miežinės - pačios pigiausios - duonos, o baigia savo kūnu, kuris paaukojamas, atiduodamas mirčiai ir taip virsta paslaptinga Gyvybės Duona.

Jokių žaibų į vasarojantį ir malonumus gaudantį žmogų šio sekmadienio Evangelijos ištrauka, žinoma, nelaido. Kas nori, gali toliau skaniai krimsti savo dešreles ar grybus, kiurksoti gatvės kavinėse ir vartytis paplūdimiuose, jei tik užteks saulutės. Pasirinkimas tarp vienos duonos ir kitos, tarp žūvančio ir išliekančio maisto - daug sunkesnis dalykas. Aišku, nėra taip, kad viskas tik žmogaus viduje, per mistifikuotą „širdį“. Tačiau bet kokiu atveju, panorus dvasios, jos ieškoti būsime priversti to paties Jėzaus vardu. Kitaip tariant, pasmerkti save anam evangeliniam nesupratimui ir nesusipratimui. Vis gaudant ir gaudant Nepagaunamąjį.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"