Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Atvaizdas: dovana ar prapuolimas?

 
2017 07 09 6:00

Žiūrėjimas nėra lygu žiūrėjimui. Kai į kilniausią atvaizdą – Jėzaus ikoną –žiūrime dėmesingu, atviru ir tauriu žvilgsniu, atrodo, kad nejučia iš Jo veido pradeda sklisti tam tikra gilios vidinės ramybės, nepalaužiamos valios, dieviškos visagalybės šviesa. Antai Kristaus Visatos Valdovo veide, kurį vaizduoja meniška ikona, saugoma Sicilijoje, galime atrasti Tą, kuris patenkina giliausius žmogaus troškimus...  

Nors ne tik medikai motyvuotai primena nepakeičiamą kasdienio judėjimo svarbą, bet darganotomis dienomis daugelis nėra linkę eiti pasivaikščioti. Mėgstantieji daugiau laiko skirti TV pramoginių laidų žiūrėjimui daro skubotą sprendimą manydami: „Šiandien apniukusi mano atostogų diena; neturiu jokio noro iš savo jaukių be šiltų namų eiti į lauką, nes krinta vėsi dulksna... Verčiau įsijungsiu televizorių ir pasinersiu į filmo žiūrėjimą, tai man padės užmiršti ir pabjurusį orą, ir kitus rūpesčius“. Čia verta prisiminti tuos žmones, kurie laiko namie šunis. Jiems net nekyla mintis, ar eiti pasivaikščioti, ar ne, nes puikiai žino, kad savo augintinius būtina išvesti į lauką, ir (nesvarbu, koks tą dieną oras) jie daro tai, ko neįmanoma kuo kitu pakeisti.

Žmogus iš prigimties apdovanotas protu ir sąžinės jautrumu, kad galėtų atskirti blogį nuo gėrio, deja, dažnai elgiasi visai neracionaliai. Antai kai daugybė žmonių ypač vakarais ilgam „prilimpa“ prie televizoriaus ar kompiuterio ekranų, laikas tarsi įgyja naują pagreitį, nes žiūrovų smegenis be paliovos yra „bombarduojamos“ didelės raiškos virtualiais vaizdais, kurie ne tik ištrina ribas tarp realaus gyvenimo ir fiktyvių dalykų, bet kaip narkotikai užliūliuoja jų sąmonę, įmurkdo į pramogų ideologizuotos industrijos juslinių malonumų pelkę, ir jie, praradę bet kokį budrumą, negrįžtamai pražudo neįkainuojamos vertės Dievo dovanotas vienintelio gyvenimo laisvės bei laiko atkarpas.

Didžiausią moralinę žalą patiria vaikai, kurių tėvai, išvykę į užsienį uždarbiauti, palieka savo atžalas senelių globai. Dažniausiai bręstantys vaikaičiai nebeklauso protingų senelių patarimų, ir, jausdami širdyje nuoskaudas dėl išsiskyrimo su tėvais, iki ausų pasineria į virtualaus pasaulio tuštybes, kurios graso įklampinti į smurto, siaubo ir priklausomybių nuo kompiuterinių žaidimų liūną. Kas iš to, jei ilgainiui tėvai grįš namo su nemenka uždirbtų pinigų suma, bet už ją savo vaikams negalės nupirkti tų moralinių savybių, kurios turėjo būti kasdien diegiamos, pavyzdžiui, kartais su visa šeima žiūrint įsigytą ar išsinuomotą video filmą, kuriame netrūksta užuojautos žmogui persmelktų ir krikščionišką charakterį stiprinančių vaizdų.

Žmogus iš prigimties apdovanotas protu ir sąžinės jautrumu, kad galėtų atskirti blogį nuo gėrio, deja, dažnai elgiasi visai neracionaliai.

Pritariame prancūzų sociologui bei publicistui Fransua de Klozetui, JAV lenkų kilmės rašytojui Iržiui Kosinskiui bei kitiems iškiliems intelektualams, kurie yra teigę, „kad televizorius ugdo tik pasyvų stebėtoją „vidiotą“, susina žmogaus fantaziją, silpnina jo kūrybines galias, migdo jo sąmonę ir primeta žiūrovui iškreiptą tikrovės paveikslą, surogatą. Todėl masinės kultūros sistemoje televizorius yra pavojingiausias žmogaus sielos priešas“.

Be abejo, vartotojiškoje visuomenėje piktnaudžiavimas televizoriumi ir internetu žiūrint per ilgai ir ypač tas laidas, kurios asmenį įtraukia į nepasotinamų įgeidžių ratą, turi būti visomis išgalėmis šalinamas. Realiai žmogaus vidaus keitimasis prasideda nuo suvokimo, jog bet koks netvarkingas jo elgesys (taigi ir žvilgsnio prikaustymas prie televizoriaus ar interneto vaizdų) pirmiausia jam pačiam daro didžiausią ir neatitaisomą dvasinę žalą. Tada gelbsti ne aklas draudimų vykdymas, bet praskaidrėjusi individo sąmonė, jam aiškiai bylojanti, jog blogio kelias veda į krachą – tiesiog į riaumojančio liūto nasrus (plg. 1 Pt 5, 8)...

Dominikonas ir gydytojas Žanas Mari Giuletas (Jean-Marie Gueullette) įžvalgiai rašė: „Vengdamas nuodėmės vien todėl, kad tai, ką ketini daryti, yra uždrausta, tu galų gale tai ir padarysi, nes uždraustas dalykas traukia ir suteikia didesnį malonumą. Vienintelis būdas išvengti blogio – tai būti įsitikinusiam, jog tas blogis yra nukreiptas prieš tave. Jei suvoki, kad darydamas blogį, pats sau pakenksi, tu paklusi draudimui. O suvokęs, jog gyvendamas taip, kaip siūlo Dievas, patirsi meilę, užmegsi santykį, perkeičiantį tavo gyvenimą, ir nebesitenkinsi menkais malonumais“.

Be vaizdų mes neįsivaizduojame gyvenimo, nes kur bepažvelgsi, vis kažką naujo regime... Matydami savo atvaizdą veidrodyje prisimename, kad kiekvienas turime dieviškojo Prototipo – Viešpaties – panašumo savybių, kurios yra matomos mūsų kūno sandaroje, bet neregimos sielos gelmėje. Todėl kai per daug susifokusuojame į matomus daiktus, jie užstoja kitus neregimus, bet realius dalykus, kurie yra antgamtinės kilmės.

Kai į aplinką, gamtą ir įvykius žiūrime ne tik per televizorių ar internetą (beje, jie gali būti tik pagalbinės priemonės), bet mokomės žvelgti per malonės prizmę, turtėjame dvasia, nes sąmoningai atsispiriame žiūrėjimo malonumo pagundai, ir sutaupytą brangų laiką skiriame maldai, betarpiškam bendravimui su aplinkiniais, ypač su šeimyniškiais.

Leiskimės vedami Šventosios Dvasios ir, pakvietę Ją į savo širdį, pastebėsime, kad, kai skaitome bei apmąstome Dievo žodį, dažnai jo prasmė mūsų sąmonėje nušvinta naujomis įžvalgomis ir kyla noras tuo gautu suvokimu vadovautis... Tada prigimtinis protas „nusilenks“ prieš antgamtinės tiesos tikrumą ir sakys: „Vertybių skalėje neregimieji dalykai pranoksta regimuosius...“

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"