TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Atvira erdvė. Teatro retrospektyva

2016 01 09 6:00

Praėję metai Lietuvos teatruose kėlė debatus. Pažįstamoje tradicinėje teatro arenoje gimė ir polemiškų kūrinių, o žiūrovai noriai rinkosi diskutuoti. Tai parodė, kad teatras – atvira erdvė, scenoje ir už jos skirta vieta gilintis į aktualias problemas, estetines formas.

Publikai estetikos klausimas buvo išties svarbus. Rezonansą sukėlė ir Lietuvoje viešėjusio lenkų režisieriaus Krystiano Lupos „Didvyrių aikštė“, ir vengro režisieriaus Árpádo Schillingo „Didis blogis“. Pirmuoju atveju auditorija svarstė apie tuštumo, nuobodulio estetiką. „Didvyrių aikštėje“ kasdienybė derinta su metafizika, mikrovaidyba: sulėtintais gestais, atodūsiais, žvilgsniais. Spektaklis pasižymėjo neįtemptu laukimu, rituališkumu – toks neabsurdiškas K. Lupos kasdieniškumo egzistencializmas.

Antruoju atveju kvestionuota, ar prasmingas smurtas scenoje, prievartinis žiūrovo šokiravimas. „Didžio blogio“ dramaturgas Marius Ivaškevičius siekė ne tik aprašyti karo nuotaikas, baimę ar nežinomybę, bet ir propagandos mechanizmą (karo planą) su jam būdingais kraštutinumais, kontrastais, absurdo kauke. Spektaklio strategija – provokacija. Pora aktorių pakyla nuo kėdžių, žaidžiama šviesa – tarsi vektorius scenoje vienas spindulys atveria tolimą, nesibaigiančią (kaip ir karo) perspektyvą. Tokiu vizualiu būdu išreikšta propagandos esmė, – kai žiūrovas mato tik tai, kas jam rodoma. Spektaklyje suvaidinusiam aktoriui Dainiui Gavenoniui šiemet skirta Nacionalinė premija.

Darbas su užsienio kūrėjais paliko įspaudą ir aktorių sąmonėje. Kaip buvo matyti Miko Žukausko dokumentiniame filme „Trikampiui pakilus“, K. Lupa papasakojo ir pats parodė kiekvieną personažą, visgi tikėdamasis aktoriaus buvimo čia ir dabar su žiūrovu. Kitą dieną vėl rodomas spektaklis, aktoriaus vėl prašoma iš naujo pajausti publiką. Toks požiūris kūrė gyvumą, santykį, artėjimą ne vien į temą, bet ir spektaklio pokalbio partnerį – žiūrovą.

Nacionalinėje scenoje, netekusioje meno vadovo, Eimuntas Nekrošius pastatė „Borisą Godunovą“. „Meno forte“ – dar vienas režisieriaus darbas, „Bado meistras“. Trumpas Franzo Kafkos žvilgsnis į menininką, kuris dėl savo meno aukojasi, tačiau sureikšmina pripažinimą. Be ansambliškumo spektaklyje gausu nuorodų, intertekstų, žaidimų, cirko elementų.

„Sirenoms“ šiemet pritrūko konceptualumo (festivalio programa literatūriškai pavadinta „Visa kita nesvarbu“). Vis dėlto parodyta komiška drama pagal Antonio Vivaldi „Metų laikus“, spektaklis-džiazo koncertas „Senasis vienuolis“, autobiografiškas italo Pippo Delbono spektaklis „Orchidėjos“. P. Delbono kalbėjo apie silpną žmogų, prabėgantį laiką, kurį jis mėgina sustabdyti ar bent paversti ribinės egzistencijos patirtimi žiūrinčiajam. Režisieriaus motinos mirties tragedija iš naujo pervertė „Romeo ir Džuljetos“, „Hamleto“, „Vyšnių sodo“ puslapius. Ypač daug dėmesio skirta buvimui, poetiškumui, vaizduotei.

Metų pradžioje vyko Oskaro Koršunovo premjeros: „Jelizaveta Bam“ ir „Kankinys“. „Jelizaveta“ O. Koršunovas reflektavo savo kūrybą po debiuto su „oberiutais“. Visgi neatsisakė triukų ir ankstesnių savo paties režisūrinių sprendimų. Vėl scenoje pasirodę raudoni bateliai, balerina, milžiniškas meškinas, gigantiškos kūdikių galvos ir pavienės mizanscenos atkeliavo tiesiai iš ankstesniųjų spektaklių. Panašiai nutiko ir su pernelyg greitai išleistu „Kankiniu“. Jau susipažinęs su vokiečių dramaturgu Mariumi von Mayenburgu O. Koršunovas tiesiogiai juo ir pasekė. Mėgindamas aktualizuoti socialines, politines, religines temas, atvaizduoti šiuolaikybę, supriešinti ją su istorija, režisierius tai darė visiškai tradicinėmis priemonėmis.

Kūrė ir jaunieji. Neseniai, lapkritį, įvyko režisierės Kamilės Gudmonaitės premjera „God ir a DJ“. Su aktoriais ji ironiškai peržvelgė savo kartos ypatybes, šiuolaikinio meno tendencijas vaizdinių kultūroje. Bandyta (tiesa, itin atsargiai ir mandagiai) įtraukti, prakalbinti žiūrovą.

Imtas leisti „Teatro žurnalas“, režisieriaus Gintaro Varno iniciatyva atidarytas „Dramų stalčius“ interneto erdvėje. Įvyko kino renesansas. Pristatyti dokumentiniai filmai „Trikampiui pakilus: Krystianas Lupa stato „Didvyrių aikštę“, „Eimuntas Nekrošius: nutolinti horizontą“ (autoriai Audronis Liuga ir Juozas Javaitis), filme „Apie Joną“ Jonas Vaitkus į „Karaliaus Lyro“ repeticijas įsileido kino režisierių Jokūbą Vilių Tūrą, apie Rimą Tuminą – Ramunės Sakalauskaitės „Pakeliui į prieplauką“. Filmai – dienoraščiai, režisūriniai užrašai, eskizai, kiek romantizuotos pasakos – iliustruoja bandymus kurti artumą tarp teatralų ir žiūrovų, teatralų ir kitų sričių menininkų.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"