Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
KOMENTARAI

Aukos ant populizmo altoriaus

 
2017 07 12 18:29

Balandžio mėnesį, baigdamas svarstymus apie Lietuvos partinio elito politinį servilizmą kaip kliūtį demokratijos veikimui, pažadėjau tęsinį.

Kaip tada minėta, demokratijai veikti reikia daugelio dalykų.

Tarp jų – kad žmonės balsuotų. Balsuoja gi žmonės tikėdami, kad, pirma, jų kaip piliečių valia kažką reiškia, kad esantys valdžioje vadovausis savo supratimu apie tai, kas gera šalies piliečiams ir ko tikisi šalies piliečiai, taip pat, antra, kad politikų pažadai, programos, kalbos debatuose ir tezės lankstinukuose, tegu ir nėra šventa tiesa, bet leidžia tuos politikus pažinti ir prognozuoti jų elgesį.

Balsuojame, kai tikime, kad tai darome ne aklai, o galime žinoti bent esmines vertybines nuostatas ir kryptį, kur links viena ar kita valdžia. Atimkite šį dvejopą tikėjimą iš žmonių ir demokratijos neliks. Pasibaigus Seimo pavasario sesijai galima pažvelgti atgal ir įvertinti, ar tik ne tai ir yra daroma.

Populizmo mįslė

Politologų kalbose ir knygose tapę įprasta populizmu vadinti tiesiog antisisteminę, nekorektišką retoriką, pažadą atstovauti tautą, kai valdančios partijos to nedaro. Viešumoje dar dažniau populizmu neatsakingai vadinama bet kokia visuomenių interesus, o ne liberalų elito konsensusą atitinkanti politika. Jeigu politikas žada priešintis migracijai, islamizacijai, vienalytėms santuokoms, separatizmui, federalizacijai ar dar kam, ko nepalaiko visuomenė, bet toleruoja ar net skatina „ekspertai“, toks politikas vadinamas populistu. Taip žodžio reikšmė iškart apverčiama ir išplaunama.

Negailestingai šią painiavą atpainiojo profesorius Alvydas Jokubaitis, nesename interviu teigęs: „Paskutiniu metu populizmo terminas naudojamas vien neigiama prasme. Šis žodis yra lakmuso popierėlis. Kai kas nors kaltina „populizmu“, dažniausiai nežino, ką šneka, ir tik nori pasakyti, kad tas kitas jam nepatinka. „Populus“ ir „demos“ reiškia liaudį.

Populistai yra liaudininkai. Tai reiškia, kad jie yra demokratai. Liberalai labiausiai kvailioja su populizmo terminu. Tai, kas netelpa į jų liberalios demokratijos sampratą jie nori apibūdinti kokiu nors keiksmažodžiu, ir mano, kad tam geriausiai tinka „populizmo“ terminas. Tai visiškas nesusipratimas. Demokratija be populizmo, tai lyg Lietuva be lietuvių“.

Visuomenės nuotaikų astovavimą vadinant populizmu paneigiama demokratijos esmė. Demokratija yra santvarka, kurioje valdo daugelis. Kadangi moderniais laikais tiesioginė demokratija neįmanoma, daugelis valdo per išrinktus atstovus. Atstovai, kad valdytų demokratiškai, ne tik gali, bet ir privalo valdyti pagal juos rinkusių piliečių pažiūras ir interesus, o ne savo ar ekspertų nuomones. Tai nėra joks populizmas. Tai tiesiog demokratija.

Kad „populizmas“ iš tiesų įvardytų šį tą konkretaus, juo nurodysime politikų pažadus, kurių neplanuojama, o gal ir neįmanoma išpildyti. Toks, kaip netesėtas pažadas suprastas populizmas Lietuvos politikoje klaidinančiai sutapatintas su amžiaus pradžioje iškilusiomis naujomis partijomis – darbiečiais, tvarkiečiais, Naująja Sąjunga ir t.t.

Tą darant sukurta pasaka, kad neįmanomus pažadus dalina tik pastarojo tipo partijos, o „tradicinės“ partijos, pasivadinusios aiškiais ideologijų pavadinimais, to nedaro ir yra kažin kaip respektabilesnės. Žvelgdami į porinkiminį laikotarpį ir Seime atsidūrusių partijų elgesį galime aiškiai matyti, kad melagingo pažado prasme populistai yra visi. Ir žiniasklaida su ekspertais už tai atlygina politikų pašlovinimu.

Populizmo triumfas

„Atstovausime tuos, iš kurių šaiposi vadinamasis elitas“, – prieš rinkimus sakė dabartinis premjeras. Žmonės eilinį kartą patikėjo, išrinko ir kol kas dar nesuprato, kur pataikė. Lietuvis įpratęs ieškoti gelbėtojo, patikėti ir nusivilti. Pusė rinkėjų jau atsikando ir prie balsadėžių neina. Kita pusė nenuleido rankų po Pakso, Paulausko, Uspaskicho, Valinsko ir Venckienės, bet ieškojo vis naujo, vis kito. Nereikia sakyti, kiek kartų lietuviams žadėti neįmanomi dalykai. Pamirštì elito jie atidavė balsus už neretai nežinomas pavardes, patikėję vien gerai save pristačiusios partijos pavadinimu. Valstiečiai pažadėjo socialiai teisingą, į regionus, nepasiturinčius žmones ir tradicines vertybes nukreiptą politiką ir buvo išgirsti.

Triuškinanti valstiečių pergalė trumpam užpildė liberalius internetus ir sisteminę politiką palaikančius politologus siaubo tyla. Joje pasigirdo viltis, kad galbūt tie pažadai nebus išpildyti. Ir iš tiesų, netenka matyti valstiečių pažadų išsipildymo. Seime viena kitą veja toli gražu ne esminės ir padrikos iniciatyvos, o Vyriausybė veikia neretai netgi priešingai rinkiminiams pažadams.

Po truputį pradėtos vykdyti ar bent siūlyti liberalios ir net progresyviai kairuoliškos idėjos. Vyriausybėje prabilta apie pritarimą lyties keitimo legalizavimui, „translyčių teises“ ginančiai Stambulo konvencijai, asmenvardžių nevalstybinėmis kalbomis įteisinimui pasuose. Kone svarbiausia valstiečių vyriausybės reforma tapo ar bent daugiausiai kovų pareikalavo miškų urėdijų reforma, apie kurią prieš rinkimus apskritai nebuvo kalbama ir kurios prioritetinė svarba valstybės ir koalicijos likimui iki šiol nebuvo paaiškinta.

Premjeras netgi sugebėjo Lenkijos premjerei duoti pažadą, kad Lietuva įteisins įrašus nevalstybine kalba pirmame pasų puslapyje.

Pažadą, kuris tiesiogiai prieštaravo jį iškėlusios partijos pažadams rinkėjams, jos vertybinei tapatybei, Konstucijai (vis dar, kol VLKK neapsigalvojo) ir rinkėjų nuotaikoms. Pažadą, kurio pagundai prieš jį jau neatsispyrę tą patį įteisinti be tautos pritarimo vis nesėkmingai bandę premjerai A. Kubilius ir G. Kirkilas. Pagaliau pažadą, kurio duoti jo niekas neįgaliojo ir kurį davęs premjeras atsidūrė nepavydėtinoje padėtyje, kai reikia rinktis tarp skirtingų pažadų savo piliečiams ir strateginiam partneriui.

Neprilygstamas populizmo spektaklis visgi buvo valdžios kūlverstis socialinės politikos srityje. Į valdžią LVŽS pateko didele dalimi dėl to, jog griežtai ir teisingai kritikavo praėjusios kadencijos Seimo „kairiųjų“ prastumtą liberalų darbo kodeksą. Tuo metu niekas negalėjo suprasti, kodėl kairiajai partijai prireikė atstovauti ne dirbančiųjų, o darbdavių interesus. Kadangi dirbančiųjų niekas negynė ir neatstovavo, šią nišą užėmė valstiečiai. Užėmė ir apleido, nes iš pradžių atidėję darbo kodeksą, kad jį pataisytų, atėjus vasarai nesiėmė iš esmės nieko šiam tikslui pasiekti.

Darbo kodeksas buvo paliktas sutarti trišalei taryboje, kurioje aiškiai dominuoja darbdavių atstovai. Nors tai viešai žinoma, Vyriausybės atstovai šiame formate taip pat stojo dažniau darbdavių pusėn. Socialinės apsaugos ir darbo viceministrės bandymai ginti priimtą kodeksą skambėjo kaip iš Laisvos rinkos instituto konferencijos.

Darbuotojai liko vieni prieš visus ir pralaimėjo derybas. Net ne visi Prezidentės vetuoti straipsniai buvo svarstyti iš naujo, nors Seimas ir įpareigojo tą daryti. Reikia suvokti liberalizacijos mastą: net su prezidentės veto pataisomis naujasis darbo kodeksas būtų daug liberalesnis už buvusįjį ir gerokai mažiausiai apsaugantis darbuotojus nei Danijos ar Estijos, į kurias tarytum buvo lygiuojamasi.

Tačiau Trišalė taryba net neapsvarstė visų Prezidentės pataisų, juo labiau ne visoms joms pritarė. Daugumą ginčų laimėjo darbdaviai. Toks neva suderintas ir visoms pusėms tinkantis Darbo kodeksas pasiekė Seimą ir čia valstiečių valia nebegalėjo būti taisomas. Jeigu Vyriausybė nebūtų išdavusi dirbančiųjų interesų Trišalėje taryboje, tokia logika būtų suprantama. Jeigu.

Tačiau taip nebuvo ir galiausiai priimtą Darbo kodekso versiją tiek valdantieji socialdemokratai, tiek opozicijos konservatoriai vieningai vadino niekuo nesiskiriančiu nuo pernykščio. Kam tada reikėjo valstiečių įsikišimo ir vilkinimo?

Galiausiai ir jie patys pripažino, kad Darbo kodeksas reikalingas dėl investuotojų ir tarnaus darbdaviams. Būtų normalios frazės iš liberalų ar neokonservatorių lūpų. Bet tai kalba partija, atėjusi atstovauti tų, iš kurių juokiamasi, ir apginti dirbančiuosius. Pagaliau ką gali atstovauti žmonės, priimantys sprendimus dėl darbdavių, kai pagal rinkiminę apklausą naujam darbo kodeksui pritarė 7,7 proc, o nepritarė – 76,9 proc. valstiečių rinkėjų?

Iš šio gėdingai rinkėjus nuvylusio sprendimo LVŽS galėtų kapstytis priimdami solidarią – turtingiausius, o visų pirma ne darbo, o rentos, dividendų ir pelno pajamas gaunančius piliečius apmokestinančią – mokesčių reformą. Pirmieji pristatyti reformos kontūrai žadėjo priešingai: juokingą perskirstymą tarp vidutinių ir mažiausių pajamų.

Populistinė opozicija

Populizmas kaip sąmoningai netesėtas pažadas jokiu būdu nėra vien valdančiųjų valstiečių bruožas. Priešingai, prieštarauti partijos ideologiniams dokumentams ir rinkiniams pažadams vadinamosioms tradicinėms Lietuvos partijoms yra tapę kone įpročiu. LSDP ideologinis nenuoseklumas jau tapęs klasika. Dar nuo Brazausko laikų ši partija visada žadėjo progresinius mokesčius ir niekada jų neįvedė, nors šį amžių valdė 4 iš penkių Seimo kadencijų.

Įdomesni nuoseklumo požiūriu čia atrodo konservatoriai. Kaip partija gali būti nuosekli, jeigu jos frakcijos nariai iš esmės visais vertybiniais klausimais yra pasidalinę per pusę? Trečdalis frakcijos – 9–10 narių – sudaro nuosekliai liberalią grupę, pagrindiniais vertybiniais klausimais nuosekliai balsuojančią taip pat, kaip liberalai (pagrindiniais vertybiniais klausimais laikykime išskiriamus politologų anketos manobalsas.lt „visuomenės ir kultūros“ skiltyje).

Nors praėjusią vasarą partija priėmė rezoliuciją, kuria įsipareigojo ginti santuoka sudaromą vyro ir moters šeimą, tie patys 9 parlamentarai balsuoja už vienalytes partnerystes, gina socialistinį valstybės kišimąsi į vaikų auklėjimą, palaiko valstybinės kalbos vartojimo siaurinimą, lengvesnį užsieniečių priėmimą šalyje ir panašią darbotvarkę.

Partijos krikdemiškas sparnas ieško savo socialiai jautrios tapatybės ir vietos politikoje, suvokdami (nors gal neigdami), jog G. Landsbergio vadovaujamoje partijoje tai paskutinė jų kadencija Seime. Frakcijos viduryje egzistuoja tarp dviejų sparnų besiblaškanti pelkė, kurios likimas priklausys nuo pasirinkimo. Kokią ideologinę kryptį ir nuoseklias pažiūras gali turėti tokia frakcija?

Labai įdomus šiuo atveju yra skaidrumo ir korupcijos aspektas. Nors Vakarų politinė teorija nėra mačiusi tokios inovacijos, pats Gabrielius Landsbergis per rinkiminius debatus LRT eteryje pasirinko esminiu vertybiniu skirtumu paskelbti požiūrį į korupciją.

Paklaustas, kokios vertybės skiria TS-LKD ir LSDP, pirmosios pirmininkas atsakė, kad konservatorių vertybė esąs skaidrumas, o LSDP – korupcija. Partijų bendradarbiavimui esą reikėtų laukti LSDP lyderystės ir atitinkamų „vertybių“ kaitos. Po pusės metų G. Landsbergis LSDP pirmininko rinkimuose jau rėmė G. Palucką – už korupcinius nusikaltimus teistą politiką.

Korumpuota biografija sunkiai dera su G. Landsbergio skaidrumo lozungais. Sunkiai su jais suderinama ir korupcijos skandaluose įklimpusio liberalų sąjūdžio būklė, tačiau tai nebuvo kliūtimi G. Landsbergiui primygtinai vilioti liberalus į koalicijos lovą. Keistus nesutapimus lydi dar keistesni sutapimai: visų trijų partijų pirmininkų pažiūros vertybiniais klausimais (pagal tą pačią apklausą) yra iš esmės identiškai liberalios.

Kaip ir kokius rinkėjų lūkesčius ar pažiūras gali atstovauti trys pagrindinės šalies partijos, jei jų lyderių (šiandien dar nebūtinai įtvirtinusių valdžią partijoje, bet tą padarysiančių iki 2020 metų) ir apskritai jaunosios kartos politikų pažiūros iš esmės sutampa?

Kitoms partijoms lėtai, bet užtikrintai virstant liberalais po kitais pavadinimais, patys liberalai išlieka kone vienintele vertybiškai nuoseklia, nors ir korumpuota partija. Kalbos apie skaidrumą, profesionalumą ir efektyvų valdymą su tikrove prasilenkė, tačiau savo vertybinius lozungus partija atstovauja ir po visų skandalų tą tikriausiai darys dar nuosekliau, susitelkdama į savo kertinį rinkėją – žmones, kurie niekada nepabėgs, nes „vis tiek turi būti Seime liberali partija“. Konkurentams virstant liberalais, tikrųjų liberalų laukia problema išsiskirti liberalumu.

Populizmo pašlovinimas

Ir visgi įdomiausias yra ne iš esmės nekintantis partijų populizmas, o žiniasklaidos ir ekspertų elgesys tokio populizmo akivaizdoje. Vietoje pirminės baimės, jog bus kuriami „maži lietuviški naisiai“, bent Vyriausybėje sudaryta kaip reta sisteminė valdžia. Tame nieko stebinančio, bet ir nieko džiuginančio. Rinkėjams buvo pažadėta ne tai.

Tačiau būtent Vyriausybės sprendimus pradėjo girti ir net remti opozicinių konservatorių liberalaus flango lyderiai, taip pat liberalūs apžvalgininkai, politologai ir žurnalistai. Laimėję rinkimus savo oponavimu žmogų pamiršusiai sisteminei politikai ir pažadais atstovauti tą, iš kurio šaiposi elitas, valdantieji patys tapo sisteminio elito dalimi. Audriaus Bačiulio žodžiais, premjeras iš Gabrieliaus Landsbergio gavo „sisteminio politiko“ pažymėjimą ir tuo pačiu licenziją valdyti. Sistema prarijo antisisteminius pokyčius?

Faktas, kad būtent tai nuo pat rinkimų baigties buvo prie liberalaus koncensuso pripratusiųjų tikslas ir viltis. Normaliu atveju politologai, žurnalistai, oponentai ir kas tik netingi primena valdantiesiems, jog šie nevykdo savo pažadų. Tačiau pasirodo, tai nevyksta tada, kai tie pažadai netinkami – nesuderinti, nepalaiminti, dar blogiau, radikalūs. Specialiai šiam atvejui buvo paskelbta simbolinė nepaprastoji padėtis ir valdantieji net pasveikinti už pažadų išsižadėjimą.

Greitai susiorientavęs premjeras laiminamas, be galios svertų pasijutusi ir sutrikusi frakcija pelnytai pajuokiama. Iš esmės vienintelė aiškiai priešrinkiminius pažadus atitikusi reforma – alkoholio kontrolės pataisos – susilaukė milžiniško žiniasklaidos pasipriešinimo, kuriam nė iš tolo neprilygo kritika kitoms, programoje nežadėtoms valstiečių reformoms. Visą žiemą ir pavasario sesijos pradžioje stebėjome būtent šį vaizdą.

Lemtingas čia premjero sugebėjimas apversti situaciją aukštyn kojomis. Laimėjęs rinkimus savęs priešpastatymu žmones pamiršusiam elitui, o vėliau sulaukęs jo liaupsių premjeras pareiškia, kad tai frakcija trukdo vykdyti žadėtas reformas, nors pats tą sako kalbėdamas apie universitetų jungimą – reformą, lauktą ir reikalautą Gabrieliaus Landsbergio, bet ne įrašytą valstiečių programoje. Komunikacine prasme ėjimas tobulas: prie elito taisyklių neprisitaikę valstiečiai paskelbiami sistemos dalimi, o prie jos prisitaikęs premjeras – vienišu kovotoju už permainas.

Belieka dar paprovokuoti nesutarimus, paneigti dar kelis nesisteminius rinkiminius pažadus ir sėkmės atveju suskaldžius frakciją, burti liberalią koaliciją, naują politinį judėjimą ar ruoštis kampanijai #Skvernelis2019. Kaip karjeros siekiančiam politikui, premjerui reikia rašyti dešimtuką ir pagirti už uoslę, komunikacinius ir derybinius sugebėjimus. Kaip valstybės vyrui, jam visgi turėtų būti neramu, koks pėdsakas istorijoje liks iš tokio politinio pokerio. Panašu, kad galiausiai tai suprato ir pats premjeras, visais pavasario darbotvarkės klausimais grįžęs prie Seimui priimtinų kompromisų.

Dėl aptartos situacijos krykštaujantis liberalus jaunimas gali mėgautis išvengęs radikalesnių sprendimų. Tačiau kaip piliečiai, net ir liberalai labai klysta tuo mėgaudamiesi. Net ir džiaugiantis išvengus „mažų fašistinių Naisių“, turėtų užtekti proto suprasti, kad opozicijos užgaidos tenkinamos rinkėjų daugumos lūkesčių sąskaita. Pirmasis naujosios valdžios pusmetis kol kas žada didelį nusivylimą šimtams tūkstančių žmonių, dėjusių permainų viltis į rinkimų nugalėtojus.

Jų lūkesčiai ir nepasitenkinimas padėtimi, visų pirma socialine atskirtimi, niekur nedings. Dar didesnė dalis valią išreikš balsuodama kojomis. Lietuvai iš to jokios naudos. Politikos mokslai paprastai kalba apie tai, kad rinkėjui svarbu, ar ką nors lemia būtent jo balsas.

Tačiau kad toks svarstymas turėtų prasmės, visų pirma demokratijos veikimui būtinas tikėjimas, kad rinkimai apskritai nėra tik cirkas ir iš tiesų kažką lemia valstybės gyvenime. Šalyje, kur sprendimus lemia užsienio sostinių užgaidos, verslo asociacijų ir liberalios žiniasklaidos spaudimas, taip galvoti lieka vis mažiau pagrindo.

Dėl nuo mūsų nepriklausančių techninių kliūčių dalintis šiuo straipsniu laikinai negalima. Atsiprašome...
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"