TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Aukštyn kojomis

2012 12 11 6:00

Perfrazuojant senovės romėnų posakį "Nori taikos - ruoškis karui", šių dienų ekonomikos padėtį puikiai apibūdina sakinys: "Nori stabilios ekonomikos - ruoškis recesijai."

Šiuo metu tiek gyventojų, tiek ir įmonių minčių neapleidžia klausimas: "O kas jeigu antroji ekonomikos krizės banga vis dėlto atsiris prie Baltijos jūros krantų?" Gali skambėti kiek paradoksaliai, tačiau būtent šis mūsų galvose knibždantis klausimas ir gali mus išgelbėti nuo recesijos! Juk nešoksi į bangas, jei baiminsiesi, kad į krantą bet kurią minutę gali atsiristi cunamis - veikiau jau kurį laiką saugiai pasėdėsi pakrantės kopose. Taigi galima teigti, kad vyraujanti baimė dėl ekonomikos ateities ir išgelbės mus nuo didelio masto ekonomikos krizės ateityje. Išties žvelgdami į istoriją matome, kad "tikėtinų ir lauktų krizių" būdavo išties labai mažai - dažniausiai recesijos ištikdavo dėl ko nors labai nelaukto ir netikėto. Štai šveicarai mėgsta pabrėžti, kad yra labai skurdi valstybė, nes neturi jokių žemės resursų ir priėjimo prie jūros, todėl privalo sunkiai dirbti, per daug neišlaidauti ir visada būti pasiruošę galimiems nesklandumams, - būtent tai ir padeda jiems išvengti recesijų.

Vis dėlto tupėdamas kopose ekonomikos neužauginsi... Kinų patarlė sako, kad "laivas, kuris stovi uoste yra saugus, bet laivai yra statomi ne tam". Lygiai taip pat ir ekonomika: kol gyventojų ir įmonių pinigai yra saugiai "investuoti" kojinėse - spartaus ekonomikos augimo tikėtis neverta. Šiuo metu Lietuvos gyventojai vis dar yra nepagrįstai smarkiai išsigandę, tad egzistuoja grėsmė, kad išsipildys "ko bijosi, tas ir bus" scenarijus. Didžiosios depresijos metu JAV prezidentas Franklinas Delano Rooseveltas savo inauguracinėje kalboje pasakė, kad "vienintelis dalykas, kurio šiuo metu reikia bijoti, yra pati baimė". Būtent baimė šiuo metu ir yra pagrindinė Lietuvos problema, nes blogos mintys kuria blogas kalbas, blogos kalbos kuria blogus darbus, blogi darbai kuria blogą rezultatą, o blogas rezultatas skatina dar blogesnes mintis, ir taip "blogų minčių - blogų rezultatų" ratas įsisuka... Tad čia reikėtų prisiminti seną lietuvių patarlę: "Kas per daug, tas nesveika." Šiek tiek baimės yra gerai, nes ji skatina gyventojus per daug neatsipalaiduoti ir netapti itin godiems, tačiau per daug išsigąsti nėra gerai, nes tai gali suparalyžiuoti ekonomikos augimą: didelio masto ekonomikos recesijos nebus, tačiau spartų augimą teks taip pat pamiršti...

Beje, norėčiau pažymėti, kad turėti per daug drąsos yra lygiai tokia pati blogybė kaip ir turėti per daug baimės. Jei nebebūtų antrosios recesijos bangos baimės, gyventojai ir įmonės pradėtų perdėm optimistiškai vertinti savo ateities finansines perspektyvas, o tai skatintų perteklinį išlaidavimą ir spekuliacinių investicijų burbulą. Kaipmat pradėtų kilti nekilnojamojo turto kainos - visi suskubtų investuoti, "kol dar ne per vėlu", o tokia skuba dar labiau padidintų kainas ir pritrauktų dar daugiau spekuliantų, tai, savo ruožtu dar labiau didintų kainas, ir... pasaka be galo. Tačiau kaip ir visa kita, pasakos taip pat turi pabaigą, o ta pabaiga būtų ne kas kita, o recesija. Gali skambėti kiek paradoksaliai, tačiau tą minutę, kai visi patikėsime, kad ekonomikos recesijos grėsmės nebėra - padėsime pamatą antrajai recesijos bangai.

Taigi šalies ekonomikos augimo tvarumas ir gyventojų emocinis balansas yra glaudžiai susiję. Kuo didesnė šalies gyventojų nuotaikų kaita, tuo didesni ekonomikos svyravimai ir tuo daugiau iššvaistoma visuomenės energijos nereikalingoms emocijoms. Tik pagalvokite, jei autostrada iš Vilniaus į Klaipėdą būtų kaip amerikietiškieji kalneliai - vargu ar labai noriai norėtumėte važiuoti šiuo keliu... Tačiau lietuviškieji visuomenės emocijų kalneliai yra dar statesni: vieną vakarą diskusijos verda apie tai, kiek laiko beliko, kol pasivysime skandinavus, o kitą rytą - jau apie tai, kada iš Lietuvos emigruos paskutinis gyventojas ir Lietuva pasieks liaudies legendomis ir padavimais apipintą "ekonomikos dugną". Tačiau ar įmanoma ką nors padaryti ir sušvelninti visuomenės emocinės būklės svyravimus? Iš tiesų Vyriausybė ir centrinis bankas kalbomis ir darbais turėtų palaikyti gyventojų "emocinį balansą": kai padėtis gera - gąsdinti gyventojus, o kai bloga - juos drąsinti. Esant fiksuotam valiutos kursui, centrinis bankas neturi daug priemonių gyventojų emocijoms valdyti, tad didelė dalis atsakomybės ir naštos krinta ant Vyriausybės pečių. Deja, Lietuvos Vyriausybės viską darė "aukštyn kojomis": kai reikėjo gąsdinti - socialdemokratų vadovaujama Vyriausybė drąsino gyventojus, o kai reikėjo drąsinti - konservatorių vadovaujama Vyriausybė juos toliau gąsdino... Dėl to Lietuva patyrė tokias stiprias emocines metamorfozes - nuo Baltijos tigro iki iš medžio iškritusio kačiuko. Dabar lietuvius reikėtų kiek padrąsinti ir atkurti tautos "emocinį balansą", tačiau reikia išlikti budriems ir žiūrėti, kad bedrąsinant nebūtų persistengta ir nebūtų padėtas pagrindas dar vienai ekonomikos krizės bangai...

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"