TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Ąžuolas be šaknų

2008 11 19 0:00

Blogiau pradėti Permainų koalicija negalėjo. Tomo Dapkaus radijo diskusijoje savo rinkimų favoritą Andrių Kubilių, dėl kurio sėkmės nuoširdžiai džiūgavau, mėginau įtikinti, kad Arūnui Valinskui atiduoti Seimo pirmininko postą - prastas sumanymas. Kaip ir naujos ministerijos steigimo planai, nuteikiantys visuomenę prieš rinkimų nugalėtojus. Tuščios mano pastangos.

Arūnas Valinskas Seimo pirmininko karjerą pradėjo duoto žodžio sulaužymu - sugrąžinti Lietuvos žmonių pasitikėjimą Seimu, pagerinti jo įvaizdį, o parlamente įvesti tvarką. Bet nežadėk to, ko negali - tai gali padaryti tik šeimininkas, o ne užkurys, įnamis. Įrankis ir žaislas svetimose rankose. Ar ne toks pasijuto kandidatas į Seimo pirmininkus po pirmojo balsavimo rezultatų?

Tikrai žmonių pagarbos Seimui nepadidino tas rinkimų balaganas ir net antrojo rinkimų turo pergalė, po kurios sulaukė ne opozicijos sveikinimų, o grasinimų kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Ar rezultatas galėjo būti kitoks, jeigu A.Valinskas garbingiausioje krašto tribūnoje būtų buvęs ne toks arogantiškas ir būtų pateikęs Seimo pirmininko programą, o ne Dievo dešimt įstatymų? Kandidatas ir pats pamynė, ir Seimą privertė daugelsyk sulaužyti antrąjį įstatymą: "Netark Dievo vardo be reikalo." Nekartok Jo ir kitų šventų vardų ar posakių, sąvokų - lengvabūdiškai ir juokais. Iki paryčių Seime vykusiame farse humoro, ironijos ir net atvirų patyčių tikrai nestigo. Tačiau šįsyk ne A.Valinskas buvo šio šou režisierius. Atrodo, jis to iki šiol nesuvokė. A.Valinskui pirmiena - statisto ar marionetės vaidmuo. Reikės įprasti. Ne jis pirmas, ne jis paskutinis.

Pirmasis buvo Artūras Paulauskas, į Seimo pirmininkus išsviestas "naujosios politikos". Šis pirmosios kadencijos prezidento Valdo Adamkaus ir jo patarėjo Albino Januškos pagamintas politinis surogatas ilgam užnuodijo Lietuvos politinį gyvenimą, iškraipė pačią atstovaujamos demokratijos, šio grynai Vakarų civilizacijos naujausių laikų išradimo, esmę. Prezidentūra politinėmis manipuliacijomis nuo Vyriausybės sudarymo nustūmė tuometinių Seimo rinkimų nugalėtojus socialdemokratus, valdžios vairą atiduodama dirbtinės naujosios politikos perkrikštams, kurie derybomis pasidalijo Seimo ir Vyriausybės vadovų postus. Nuo tada parlamentinės demokratijos krašte Seimo pirmininko postas tapo politinių mainų ir prekybos objektu. Parlamento vadovo krėslas gali atitekti ne rinkimus laimėjusiai partijai, o jos koalicijos partneriams, jeigu to reikalauja politinė konjunktūra. Atstovaujamoji demokratija virsta formalumu ir net fikcija, nes viską diktuoja ne rinkėjų pareikšta valia, o valdančiųjų partijų uždaviniai ir susitarimai. Arba intrigos ir net sąmokslai.

Tokios intrigos ar net sąmokslo auka vakar ir tapo A.Valinskas.

Todėl naujasis Seimo pirmininkas gali nekreipti dėmesio į užgaulias Seimo narių ir apžvalgininkų (neišskiriant ir šių eilučių autoriaus) replikas dėl jo nepatyrimo, nepasiruošimo ir nekompetencijos. Jau koks kandidatas į Seimo vicepirmininkus Česlovas Juršėnas protingas, patyręs ir kompetentingas, o vakar gavo lygiai tokį pat skaudų antausį. Kai vadovaujamasi principu dantis už dantį, kompetencija niekam nerūpi. A.Valinskui pristigo ne kompetencijos, o rinkimus laimėjusios frakcijos, kuri sudarytų daugumą, palaikymo.

Jau dabar A.Valinskas gali prašyti A.Paulausko ir Viktoro Muntiano patarimo, nes nepanašu, kad jį aplenks ta kartybės taurė, kurią teko išgerti buvusiems Seimo pirmininkams. Vakar naktį įvyko šios egzekucijos repeticija.

Nuo Vytauto Landsbergio iki A.Paulausko, V.Muntiano ir A.Valinsko - kokia apgailėtina lietuviškojo parlamentarizmo atžanga. Šiuo atžvilgiu kalbu ne apie personalijas. Juk baigusio kadenciją Seimo pirmininko Č.Juršėno iš posto negalėjo išversti politiniai intrigantai ne tik dėl to, kad šis politikos vilkas yra matęs ir šilto, ir šalto. Svarbiausia - jo užnugarį saugojo tvirta ir monolitiška Seimo dauguma. Jis nebuvo marionetė, postą gavusi per politinius mainus ir galinti jį prarasti, kai kas nors pasiūlo didesnę kainą, kaip nutiko A.Paulauskui ir V.Muntianui.

Ir Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas V.Landsbergis buvo tituluojamas prezidentu ne tik dėl asmenybės masto - jis buvo Lietuvos žmonių išrinktas valstybės vadovas. Todėl jo negalėjo įveikti nei stipri klastinga Seimo opozicija, nei Maskvos tankai. A.Valinskas gražiai pasakė, kad ąžuolai šiltnamiuose neauga. Tačiau politiniai ąžuolai be Lietuvos žmonių paramos yra ąžuolai be šaknų. Todėl juos lengvai išverčia net ne patys stipriausi skersvėjai.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"