TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Balanų pasaulyje...

2016 05 24 6:00

Šiomis dienomis Krymo totoriai mini 72-ąsias deportavimo iš Krymo metines. Viena vertus – skausminga data, niekada neužgyjanti širdgėla. Kita vertus – po sėkmingo Ukrainos dainininkės Džamalos pasirodymo Eurovizijoje vėl sužibusi viltis, kad pasaulis vis dėlto mato, girdi, kartu išgyvena iš namų jau ne pirmą kartą išvaromos tautos tragediją.

Žinoma, dalis Krymo totorių atkuria savo gyvenimą, tautos istoriją kitose žemėse, kitose juos priglaudusiose šalyse – ne tik Lietuvoje, bet ir Turkijoje, Rusijoje, Uzbekistane (ten jie buvo apgyvendinti prievarta)... Vieni, nuo savo tautos kamieno atskilę anksčiau, jau spėjo apsiprasti naujoje tėvynėje, kiti, kaip, pavyzdžiui, į Ukrainą iš Krymo pasitraukę mūsų dienų pabėgėliai, dar tik mokosi gyventi balanos gyvenimą... Paklausite, kodėl „balanos“?

Tikiuosi, dar daug kas prisimena vaikystėje skaitytą ar bent vartytą Mikalojaus Katkaus etnografinę apybraižą „Balanos gadynė“ apie XIX amžiaus Lietuvos kaimo buitį. Balanomis buvo vadinamos plonos sauso medžio (pušies, beržo) skalos (žemaičiai dar sako – skibos), kurias žmonės naudodavo ne tik ugniai įkurti, bet ir gyvenamosioms patalpoms apšviesti. Krosnis nuo jų neįkaisdavo, bet šviesos buičiai nušviesti pakakdavo. Šviesuoliai net sugebėdavo balanos šviesoje ir mokytis, skaityti, o ką išmokę, dalydavosi su kitais. Irgi švietė – žinių, kultūros šviesa.

Šiandien, globalėjant pasauliui ir vis intensyvėjant žmonių (nežmoniškai vadinamų „darbo jėga“) judėjimui bei blaškymuisi po įvairias šalis, būtent balanas, tas nuo didelio medžio atskeltas mažytes atplaišėles primena nuo savo etnoso kamieno atskilusios mažytės jų salelės kitų tautų apsuptyje. Gerai, jeigu draugiškų. O jei ne?

Meile Krymo kraštui, likimo smūgiais – deportacijomis – su Krymo totoriais jau šimtmečius dalijasi kita etninė „balana“ – Krymo graikai. Vieni jų į Krymą atsikėlė dar prieš Kristaus erą, kiti palyginti neseniai, po Rusijos ir Turkijos karų. Graikai, būdami to paties stačiatikių tikėjimo kaip ir rusai, tikėjosi ten rasti Rusijos globą, saugumą ir ramybę.

Tačiau, kaip sakoma, tikėjimas yra tikėjimas, o pinigėliai – atskirai. Taigi carienė Jekaterina II graikus iš Krymo pusiasalio į žemyninę Rusiją kėlė vyliumi, pažadais ir pinigais, o Stalinas ir tą dalį graikų, kurie buvo perėmę Krymo totorių kalbą bei tikėjimą, ir tuos, kurie, išsaugoję tikėjimą, buvo surusėję, iš Krymo šlavė prievarta, taip pat žiauriai kaip ir totorius. Jų sugrįžimas į Krymą irgi buvo toks pat dramatiškas kaip totorių... Tačiau dalis iki šiol prisimena, kad jie – graikai, davę Rusijai daug garsių žmonių. Gal ne visi yra girdėję apie Pašą Angeliną, pirmąją sovietų moterį traktorininkę, ar poliarinį lakūną Ivaną Papaniną, išgelbėjusį Arktikos leduose įstrigusio laivo „Čeliuskin“ ekipažą ir keleivius. Gal jau spėjo pamiršti ir pirmąjį demokratiškai išrinktą (1991–1992 m.) Maskvos merą Gavrijilą Popovą, savo noru užleidusį šį postą apsukriajam Jurijui Lužkovui. Tačiau jei kas nors kartą matė dailininko Archipo Kuindžio paveikslus, tam tikrai visam gyvenimui į atmintį įsirėžė juodoje naktyje besislepiantis galingasis Dniepras, o virš jo – nerealiai švytintis siaurutis mėnulio pjautuvas. Visa tai – graikiškos balanos šviesa...

Bet juk ir mes, lietuviai su latviais, turime nuo baltiškojo kamieno atskeltų ar atskilusių „balanų“ Baltarusijoje, Lenkijoje, Rusijoje, JAV ir kitose pasaulio valstybėse. Kalbama, kad ir Vokietijoje maždaug milijonas žmonių laiko save prūsais – senųjų, baltiškųjų, prūsų palikuonimis. Ką jie ten šiandien saugo? Kuo šviečia? Istorine ar genetine atmintimi? Tokiu atveju gal galėtų „giminiuotis“ su mumis? Bet nesigiminiuoja...

Kultūrinės balanos, beje, šviečia ne visur, o tik ten, kur tautiečiai sukuria savotiškas etnines saleles ir gali rinktis savo parapijoje, draugijoje, mokyklėlėje, leisti savo spaudą. Nes tam, kad kultūra šviestų, reikia ne tik kūrėjų, bet ir sukurtos kultūros vartotojų.

Mes, lietuviai, latviai, senojo baltų pasaulio balanos, vis dar tebešviečiame. Dar skamba mūsų kalba ne tik siaurame šeimos ratelyje, bet ir eteryje, dar tūkstančius dalyvių ir žiūrovų sutraukia mūsų Dainų šventės. Dar į modernius pasus daugelis įsirašome savo tautybę.

O štai visai netoli mūsų, Latvijos teritorijoje, gyvenusios finų genties lybių kalbos šiandien jau nebegirdėti. Vis dėlto galbūt po šia saule dar tebevaikšto žmonės, prisimenantys, kad jų tėvai buvo lybiai. Bet kur jų šviesa?

Taigi, kad ir kaip keistųsi pasaulis, kad ir ką čiauškėtų politikai, esminiai dalykai nesikeičia: šviesą skleidžia ne pasas ir jame įrašyta pilietybė, o sveikame kūne įkūnyta nemirtinga dvasia.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"