TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Balsuoti nemačiom - tikrai pilietinė pareiga?

2008 10 09 0:00

Į Lietuvą užklydęs svetimšalis niekad nepamanytų, jog tai - paskutinė savaitė prieš rinkimus. Jokių požymių - nėra reklaminių skydų, beveik nėra sueigų, nėra partijų atributais išpuoštų automobilių su garsiakalbiais; amerikietis pasigestų balionėlių, orkestrų, roko, repo ir t. t. Apie rinkimus žino tik Seimo rūbininkės, kurios dalijasi pastebėjimais - labai jau nervingi tapo Seimo nariai.

Rinkimai išnyko iš akiračio pirmiausia dėl išorės ir televizijos politinės reklamos draudimo. Intencijos buvo geros: apriboti partijų pinigų leidimą ir korupciją. Tačiau kas išėjo? Partijos leidžia daugiau, bet apie tai žinom mažiau - garsių politikų netikėti pasirodymai disko stiliaus laidose niekur neužpajamuoti, reklama nepažymėta ir niekas nesuseks galų.

Politinę reklamą keičia oficialūs rinkimų debatai, kuriuos reglamentuoja Vyriausioji rinkimų komisija (VRK). Ši vadovaujasi taisykle, kad į rinkėjų akiratį pakliuvęs politikas yra VRK darbo brokas. Todėl nacionalinio transliuotojo debatuose "Sveikas, žiovuly" karaliauja ugninga partija "Lietuvos kelias" ir jos lyderė Lilijana Astra. Ji, kaip ir didžioji dalis dvidešimt kažkelių partijų, prieš kiekvienus rinkimus išlenda iš nežinios pasinaudoti rinkimų agitacijos teise, panašiai kaip benamiai per Kalėdas išlenda nemokamos Editos Mildažytės sriubos.

Marginalų gausa ir VRK primestos vedimo taisyklės, kurios neleidžia žurnalistams normaliai valdyti pokalbio, debatus paverčia animacinio filmo "Vėžliukai nindzės" įgarsinimo studija - daug šaižių garsų ir jokio ryšio su tikrove. Komercinėms televizijoms VRK paslaugiai pateikia rekomendacijas, kurių esmė yra... klausyti VRK ir daryti tokias pat nepažiūrimas rinkimų laidas.

Labiausiai įslaptinti rinkimai šiuolaikinės Lietuvos istorijoje kartu yra ir patys nuobodžiausi. Publika suka nosį, nes savaitė iki rinkimų negirdėti karštų politikų diskusijų dėl elektros ir šilumos kainų. Savaitė iki rinkimų beveik nepastebėtas Virgilijaus Poderio vadovaujamos kainų reguliavimo komisijos "patvarkymas", kai ši nedrąsiai pabandė apriboti "Leo LT" apetitą kelti elektros kainą.

Dar vienas argumentas drausti TV politinę reklamą buvo įsitikinimas, esą politikai turi ginčytis dėl programų, o ne kas susuks geresnį klipą. Priminsiu, kad Partijos programą liepdavo mokytis mintinai sovietiniais laikais. Dabar rinkėjų "siuntimas" skaityti programas reiškia, kad partijos atleidžia save nuo pareigos pateikti politines idėjas rinkėjams suprantamu būdu - žmonių, o ne programų, kalba - trumpai, aiškiai ir, taip, įdomiai. Vadinasi partijos sąmoningai siekia, kad būtų ilgai, nesuprantamai ir nuobodžiai.

Rinkėjai negauna elementarios informacijos. Pirmiausia jie nežino, kaip jų kandidatai atrodo (tik dabar aiškėja, kad V.Blinkevičiūtė iš "photoshop'o" vis dėlto buvo išganymas). TV reklamos uždraudimas neleidžia politikų veidų ir šūkių pristatyti masinei auditorijai. Rinkėjai nenutuokia, ką kandidatai galvoja, koks jų būdas - ar jie ramūs, nervingi, protingi, ar nelabai. Svarbiausia, rinkėjai nežino, kuo pasitikėti, kuo ne - nes politikai slepiami nuo rinkėjų juodojoje dėžėje.

Užtat eterį (ir dar atlyginimą) gauna kandidatas Arūnas Valinskas, nes jo darbas toks - mirgėti TV3 anonsų užsklandoje kas dvidešimt minučių. Paskutinę rinkimų savaitę tai aukso vertės mirgėjimas. Eterį taip pat gauna Vyriausybės ministrai ir premjeras, nes jie "valdo", o šį procesą būtina rodyti per televizorių. Ypač kai švietimo ministras pažada studentams pinigų, o premjeras ir finansų ministras ginčijasi, ar tie pinigai yra, ar jų nėra. Rezultatas: studentai pinigus matys kaip savo ausis, bet užtat į valias prisižiūrės A.Monkevičiaus, G.Kirkilo ir R.Šadžiaus.

Ko tuomet dejuoti, kad tauta balsuoja už klounus: tauta renka tai, ką mato, mato nedaug: TV3 anonsų užsklandas. Tie politikai, kurie sąžiningai vaikėsi politinės reklamos baubą, pasitinka rinkimus supratę, jog išstūmė iš viešosios erdvės tik save. Tuo tarpu dancing qeen Viktoras, pilotas Rolandas (oops, Darius) ir kūlverstukas Gediminas kaip bado akis iš ekrano, taip bado.

Taigi partijos sutaria dėl absurdiškų draudimų, paskui juos sutartinai laužo, o VRK, kaip visada, neįgali nei nuosekliai įgyvendinti draudimų, nei nuosekliai bausti pažeidėjų. Amžinasis VRK pirmininkas Zenonas Vaigauskas prie savo turtingos kolekcijos paaiškinimų, kodėl nieko negali, prideda sezono naujovę - ekskursą į Wilhelmo Wundto tautų psichologiją: "Lietuva iš trijų Baltijos sesių yra "karščiausia", nes esame pietiečiai. Mūsų rinkėjai, kandidatai kartais būna kupini keisčiausių minčių." Manding, jei Lietuvoje gyventų suomiai, Vaigauskas vargo nematytų.

Partijos patenkintos slaptais rinkimais, tačiau ar patenkinti rinkėjai? Partijos atšautų, kad šitas klausimas keliamas nekorektiškai - partijos nėra skirtos tenkinti rinkėjų įgeidžius, partijos skirtos juos valdyti, ir būtų geriau, kad rinkėjai į šį šventą procesą nesikištų.

Tai giliai įsišaknijusi vadinamųjų valstybininkų nuostata, kad žmonės yra kvaili, balsuoja neteisingai ir jiems negalima patikėti tokio svarbaus dalyko kaip valdžia. Valdžią skiriam mes, nes mes - protas, patirtis (ir pinigai, bet čia tarp mūsų, ne spaudai). Vadinasi reikia padaryti viską, kad žmonės paprasčiausiai negalėtų rinktis.

Šiame kontekste ypač ciniškai skamba raginimai atlikti pilietinę pareigą ir balsuoti. Tai vėl "valstybininkiškas" atsakomybės permetimas rinkėjams - pirma atimam galimybę rinktis, paskui moralizuojam, kad nedrįstų atsisakyti balsuoti nemačiomis, nes tai, girdi, nepilietiška.

Dabar akivaizdu, kad rinkimus į juodąją dėžę uždarę politinės reklamos draudimai yra rimtas žodžio laisvės pažeidimas. Juolab kad draudimus administruoja valdžia, kurios mentalitetas pagimdė administracines bausmes už viešą skatinimą emigruoti (prisiminkime sovietinio baudžiamojo kodekso straipsnius, numatančius kalėjimą už "tarybinės tikrovės juodinimą"). Tas pats mentalitetas siūlo pataisas, numatančias baudžiamąją atsakomybę už nuomonės reiškimą internete.

Beje, šis mentalitetas - labai praktiškas, siekiai elementarūs - padėti valdantiesiems išlikti valdžioje patikrintais tarybiniais metodais: drausti, bausti, užčiaupti. Antraip košmaras: žmonės kalbės ką nori, vadinasi, rinks ką nori - o tai būtų dabartinės valdančiosios klasės galas. Na, gal ne galas, bet toks nemalonus ir nereikalingas sistemos susijaudinimas.

Alfa.lt

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"