TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Baltarusija: šį sykį priėjome liepto galą

2011 08 11 0:00

Baltarusiai - viena tų tautų, su kuria mus sieja glaudžiausi istoriniai ryšiai (vien ko vertas faktas, kad net puspenkto šimtmečio beveik visa dabartinės Baltarusijos teritorija įėjo į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sudėtį). Tačiau atkūrus valstybingumą mūsų santykius su šia kaimyne nuolat lydi skandalai, nesusipratimai ir net žmonių tragedijos. Tai pats akivaizdžiausias ženklas, kad mes nesugebame rasti adekvataus požiūrio, elgiamės neteisingai arba atiduodame iniciatyvą tokiems veikėjams, kurie į dviejų tautų ryšius diegia nežinia kieno liniją ir siekia tik jiems vieniems žinomų tikslų.

Tačiau šį sykį, atrodo, priėjome liepto galą.

Ta proga bus labai pravartu prisiminti išskirtinį "valstybininkų" klano, supusio prezidentą Valdą Adamkų, indėlį. Jų tamsioje veikloje - raktelis į šiandienio skandalo esmę.

Įsitvirtinę Užsienio reikalų ministerijos ir valstybės saugumo vadovybėje, šio klano vyrukai, matyt, V.Adamkaus dėka užmezgė ne ką blogesnius santykius ir su amerikiečių žvalgyba bei tapo nepranokstamais revoliucijos eksportuotojais į mūsų kaimynę Baltarusiją. Tačiau jiems rūpėjo gal ne tiek politiniai dalykai, kiek pinigų srautai, kuriuos Vašingtonas per Vilnių patylom skirdavo Baltarusijos opozicijai. Rusų žvalgybos ir Baltarusijos KGB interesas taip pat buvo suprantamas - šie siekė, kad tie pinigai neatitektų tiems, kuriems buvo skirti, tam net buvo kuriamos fiktyvios opozicijos organizacijos ir muitininkams įskundžiami Vilniaus kurjeriai, su šimtais tūkstančių nedeklaruotų dolerių kertantys Lietuvos ir Baltarusijos sieną (telieka spėlioti, kodėl ne viskas buvo vežama netikrinamų Lietuvos diplomatų portfeliuose). Tačiau didžiulė šių pinigų dalis išgaravo net nepasiekusi sienos - ekspertų manymu, iš viso Lietuvoje buvo pavogti 42 mln. dolerių. Tie, kurie juos nugvelbė, be abejo, puikiai suvokė, kad pinigų skyrimas tokiam tikslui, nors ir sankcionuotas JAV Kongreso, - labai delikatus dalykas ir vien dėl to niekas garsiai nereikš oficialių pretenzijų Vilniui, kad pradingo tie pinigai, ar juo labiau nebandys ieškoti teisybės per teismus ir nereikalaus revizijų. Kitaip sakant, mūsų "valstybininkai" amerikiečius su jų revoliucijos eksporto idėja labai sėkmingai "išdūrė". Kokios nuomonės po šios žvalgybų operacijos liko Rytų pusė ir ar tais dingusiais milijonais su ja buvo dalijamasi, istorija nutyli. Mane šiuo klausimu konsultavęs žinovas (beje, kadaise dirbęs VSD analitiku Baltarusijai), tvirtino, kad vis dėlto buvo pasidalyta, ir net nurodė konkrečią dalybų vietą - Druskininkus. Deja, negaliu patikrinti.

Tačiau šių įvykių atomazga buvo tragiška. Pabendravęs su tuomečiu JAV ambasadoriumi Minske, dingusiais amerikiečių milijonais, kaip teigiama, susidomėjo mirtinu "valstybininkų" priešininku jau spėjęs tapti Lietuvos saugumo pulkininkas Vytautas Pociūnas. Netrukus jis iškrito per Bresto viešbučio langą. Nepaisant to, mūsų Generalinei prokuratūrai prireikė net penkerių metų, kad pagaliau, spaudžiant visuomenei, būtų pradėta tirti ir ši pulkininko žūties versija. Kiek pasistūmėta į priekį, pasako metus trunkanti tyla.

Dabar pasakykite, ar šiame kontekste sprendimas išduoti Aleksandro Lukašenkos režimui mūsų bankuose sąskaitas atsidariusių Baltarusijos opozicijos dalyvių duomenis kuo nors išskirtinis? Manau, niekuo - tai yra logiška ankstesnių įvykių tąsa. Ko gero, dirigentas irgi tas pats. Skirtumas tik tas, kad šį kartą Lietuvos, kaip valstybės, autoritetui ir mūsų santykiams su baltarusių tauta suduotas toks smūgis, nuo kurio dar ilgai neatsigausime.

Juk pateikiant A.Lukašenkos tarnyboms opozicionierių sąskaitų duomenis buvo išduoti ne tik režimo priešininkai - buvo atskleistas faktas, kad juos per šalutinius fondus pinigais remia Europos Komisija (EK). Tarptautinės teisės atžvilgius tai kišimasis į suverenios valstybės vidaus reikalus. Taigi mes išdavėme ir savo sąjungininkus, kurie mus laikė patikimais partneriais ir bendraminčiais kovojant su režimu.

Tačiau ir šį kartą bandoma sudaryti vaizdą, kad nieko baisaus nenutiko - tiesiog neapsižiūrėjimas, apmaudi klaida, gal net reikia kai ką nubausti. Neapsižiūrėjimas? Kaip tvirtina vienas iš opozicijos dalyvių A. Stefanovičius, dar pernai vasarą per konfidencialų pasitarimą su EK atstovais Omane jis informavo, kad Lietuva nutekina duomenis apie opozicijos finansinę veiklą A.Lukašenkos režimui. Vadinasi, į tai, ką šiandien žinome, buvo ilgai ir nuosekliai eita.

Lieka vienas esminis klausimas: koks šioje istorijoje mūsų valstybės vadovės vaidmuo? Tiems, kurie jau yra tikri, kad tai - jos darbas, siūlyčiau neskubėti, nes visai įmanomas ir kitas variantas - kad prezidentę Dalią Grybauskaitę, pasinaudodamos jos suartėjimu su A.Lukašenka, itin sumaniai ir rafinuotai "pakišo" atitinkamos tarnybos. Kodėl? Kad ir dėl jos pozicijos energetikoje. Kaip ji šitą košę išsrėbs, sunku net įsivaizduoti. Turbūt išeitis būtų visiškas atvirumas su tauta.

O kalbėti apie šių įvykių etiškumą net nėra prasmės. Manau, daug daugiau už visus išvedžiojimus pasakys pateikiamos mano seno bičiulio laiškų ištraukos. Deja, likimas jam lėmė šiais laisvės ir demokratijos laikais būti baltarusiu ir gyventi bei dirbti Minske.

Kadangi nenoriu pavirsti Šimašiumi, autoriaus pavardės nesklebsiu.

Mielas, Vytai!

Taip norisi smulkiai aprašyti tuos pasibaisėtinus įvykius, kurie nutiko pas mus, ir niekaip nepavyksta. Virpa rankos, virpa širdis, virpa siela...

(Laiškas rašytas po žiauraus gruodžio 19-osios susidorojimo su žmonėmis, protestuojančiais prieš nelaisvus prezidento rinkimus centrinėje Minsko aikštėje, - V.M.)

Sveikas, Vytai!

Pas mus visai kaip 1937-aisiais, tik su pataisa į dabartį (mobilieji telefonai). Vakar naktį apie 23 val. paskambino į duris: "Kriminalinė paieška!" Persigandusi dukra mane prikėlė, aš juos įleidau. Įteikė šaukimą su parašu, kad gavau, kaip gruodžio 19-osios įvykių liudytojui. Tuo pagrindu, kad mano mobilusis telefonas buvo užfiksuotas šios aikštės apylinkėse... Siaubas...

... Nusvyra rankos ir norisi staugti visam pasauliui dėl to, kas dedasi mano valstybėje. Šalyje, kur valdžia pati išprovokavo tai, ką paskui pavadino neramumais, ir už tai žiauriai nuteisė tikruosius savo šalies patriotus. O apie teroro aktą (metro - V.M.) aš tiesiog tyliu...

Sveikas, Vytai!

Pas mane viskas, kaip buvo, daugiau, atrodo, nejudina. Tiesa, po mano neseno komentaro per "Laisvės" radiją dėl šalies ekonominės padėties apie tai tuojau pat buvo pranešta mano katedros vedėjui ir dekanatui. Bet visi viską supranta, niekas nesiėmė jokio smegenų "plovimo" sovietinių laikų dvasia...

Vytai,

pas mus čia prasidėjo fašizmas. Dar ne pats tikrasis, krosnyse, žinoma, dar nedegina, bet vis dėlto...

Jeigu tai būtų nutikę ne su manimi ir mano šeima, ko gero, nepatikėčiau.

Ir taip, birželio 29 mano dukra nutarė pasivaikščioti su savo vaikinu S. Minsko centre. Tą dieną vyko įprasta nebylaus protesto akcija, organizuota per socialinius tinklus, ir jie nutarė visa tai pamatyti savo akimis. Nusprendėme prisidėti ir mudu su žmona, jau vien dėl to, kad vaikams ko nenutiktų. Ir štai apie 19.30 val. žingsniuojame šaligatviu Jankos Kupalos gatve beveik tik jaunų žmonių būryje. Tarsi ir nieko nevyksta, jokių šūkių, tiesiog žmonės eina, ir viskas. Ir staiga sankryžoje su Internacionalnajos gatve ant mano dukros, kurią, kaip sakoma, galima numušti sprigtu, užgriūna įmitę žaliūkai civilių drabužiais. Dukros vaikinas puolė ją ginti, bandydamas išplėšti iš šitų banditų rankų. Mes su žmona, žinoma, irgi metėmės ginti dukros. Bet jėgos nelygios, tų niekšų daugiau. Galiausiai dukrą, jos vaikiną S. ir mano žmoną per jėgą įgrūdo į autobusą, ant kurio nebuvo matyti jokio registracijos numerio. Maža to, mano žmona pakeliui dar ir smarkiai trenkė veidu į metalinį stulpą, dėl to ji jau dvi savaites vaikšto pamušta akimi. Du banditai nutvėrė ir mane, šonu trenkė į autobusą (paskui aš irgi ilgai negalėjau atsigauti) ir jau pro duris stūmė į vidų, bet mano neprasta kompleksija ir staiga nežinia iš kur atsiradusi laukinė jėga man padėjo ištrūkti. O visus maniškius drauge su kitais sulaikytaisiais, daugiausia jaunais žmonėmis, dar ilgai vežiojo po miesto centrą, papildydami autobusą vis naujais "keleiviais". Galų gale visus (apie 50 žmonių) atvežė į Lenino rajono vidaus reikalų skyrių. Išlaikę 4 valandas, žmoną ir dukrą paleido, o jos vaikiną S. pristatė į laikinojo įkalinimo izoliatorių, kuriame jį išlaikė ligi kitos dienos ryto. O paskui vyko jų visų teismas. Liudytojų, kurių net nebuvo posėdyje, parodymus pateikė du milicijos darbuotojai. Mes su žmona taip pat dalyvavome kaip liudytojai, tačiau teisėjas į mūsų parodymus neatsižvelgė. Ligi teismo rausdamasis internete aptikau nuotraukų, kuriose buvo išsamiai užfiksuotas tas šlykštus epizodas. Nuotraukas išspausdinau, ir S. jas pateikė teismui. Tačiau teisėjas pareiškė, kad tai gali būti montažas. S. pareikalavo, kad teisme būtų liudytojai. Galų gale posėdį atidėjo kelioms dienoms. Kaip liudytojai teisme kalbėjo du žaliūkai, kurie nė iš tolo nepriminė savo kolegų, užfiksuotų nuotraukose. Jie įžūliai pareiškė, kad S. mosikavo rankomis, bjauriai keikėsi, nekreipė dėmesio į pastabas ir todėl buvo sulaikytas. O prieš S. teisė dar vieną vaikiną, ir mes drauge su jo tėvais dalyvavome nagrinėjant bylą. Tas pats paveikslas, tie patys liudytojai, tie patys kaltinimai. Tik šį kartą neva bjauriai keikėsi talentingas pianistas, Muzikos akademijos studentas, daugelio tarptautinių konkursų laureatas... Be kita ko, šio vaikino nesveikos kojos, vaikšto su ramentais, bet jį vis tiek suėmė. Ir skyrė daugiau negu vieno milijono Baltarusijos rublių baudą. (...) O mūsų S. gavo 10 parų arešto. Štai tokia padėtis. Vien tą vakarą niekšai civilių drabužiais suėmė 400 žmonių. Stvėrė gatvėse, prie bankomatų, net kavinėse. Noriu šią informaciją paskleisti kuo plačiau. Vytai, papasakok apie tai Europos Parlamento nariams. Suprantu, kas yra dideli pinigai ir asmeninė gerovė, kuriama ir prekybos su Baltarusija sąskaita, bet vis dėlto negi įmitusi Europa jau nebepajėgi nuo deklaracijų pereiti prie veiksmų ir stoti ginti mano šalyje paminamų žmogaus teisių? Nejaugi ji tam neturi jokių priemonių?

Sveikas, Vytai!

Dėl tavo patarimo nepasiduoti - niekuomet. Nuolat galvoju apie tai, ką šioje situacijoje aš asmeniškai galiu padaryti. Ligi šiol neįstengiu atsitokėti, mane ir visą mano šeimą nuo viso to tiesiog pykina. Nuo gruodžio 19-osios boikotuojame Baltarusijos TV. O kas dėl pokyčių - naujam gyvenimui turi subręsti tauta.

Taip norisi su tavim pasėdėti, naktį ar dvi, ir išsikalbėti... Tiek norisi pasakyti...

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"