TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Baltijos jūra ar vanduo su vamzdžiu

2008 07 31 0:00

Kalba, pasakyta per Thomo Manno festivalį "Kultūros kraštovaizdžiai. Mare Balticum" Nidoje (2008 07 18).

Senosios rytinių pakrančių gentys davė jūrai Baltijos vardą, ir jis rikošetu joms grįžo atgal. Aisčiai tapo baltais. O vardas, be abejo, susijęs su vaizdu ir būdvardžiu. Sidabrinė, pilka, baltai putota ir skalaujanti baltus smėlio paplūdimius - ne kokias tamsias šiaurės uolas - šviesi ir skaisti, ji nusipelnė Baltijos vardo. Toli istorijoje (bei geografijoje) liko Svebų jūra (P.C.Tacitus) arba Rytų jūra (ji tik vokiečiams - Ostsee). Baltams ji - Baltija, taip ir pasaulyje. Baltai įrašė savo adresą.

Tačiau Baltijos jūra, esu įsitikinęs, turėjo ir senesnį - proamžį - aisčių protėvių vartotą vardą. Jis buvo Jūra.

Apie šį motinos vardą mums liudija jos dukros - Jūraitės. Arba Jūratos, anot brolių žemačių. Iš jų tik vieną beaptiko XIX šimtmetyje Liudvikas Jucevičius, o paskui pamilo kastytis Čiurlionis. "Nerasi geriau, negu žvejas" - čia jo žodžiai sutiktai Palangoje nežemiškai jūratei, kurios žemiškasis vardas buvo Sofija. Beje, šiame miestelyje ant marių krašto ilgai vis buvo Jūraitės gatvė. Tikriausiai kalbininkų indėlis. Bet L.Jucevičius užrašė mums, be karalienės Juratos, dar kitą visų Jūros dukterų vardą: Celtyčios. Gal nepastebėjau, o gal filologai mitologai nė nebus šio vardo nagrinėję. Celtyčios, čeltyčios?.. Bene už to slypi kelias (celš), gal keltas - ar jos keltininkės ar keliavedės? Funkcija būtų lyg ir tokia - nusinešti visus žvejojančius kastyčius į gelmes, tiesiog perkelti kitur. Šiaip ar taip, užaugom ant marių krašto, o marių vardas buvo Jūra. Jeigu reikėdavo suasmeninti, melstis, kreiptis - geriau vienaskaita. Padainuoti apie jos erdves jau patogiau daugiskaita - jūrės marės. Nežvejotos ar dar kokios. M.K.Čiurlionio simfoninės poemos pavadinimas, jo ranka užrašytas - "Marės". Tai nebe vien lietuviškos, bet pasaulio marės, kaip ir Maironiui suklupusiam prieš šv. Mariją "prie verkiančių marių".

Tad kas vis dėlto lietuviams yra Baltijos jūra? Ypatingas vaizdas ir garsai, svaigus kvapas (net nebekūrenant gintaro laužų, kuriuos praktikavę senovės prūsai), erdvės šauksmas, galimas gyvenimo būdas. Beribiai toliai kompensuoja Lietuvoje neregėtų didžiųjų kalnų stoką, užtat nors bangų viršūnės snieguotos.

Be abejo, ten ir nerimas, ir kvietimas į kažkur nežinia kur "už jūrų marių, už mėlynųjų". Archetipiniai poetiniai įvaizdžiai nuo senovinių liaudies dainų iki naujųjų "žvengiančio Vyties respublikos" laikų, kaip svajojo kelionės laive Juozas Tysliava - "o anapus - sidabro rytojus." Visi šie įvaizdžiai irgi reiškė pasąmoningą kompensaciją už tai, kad materialiai jūros savo istorijoje neturėjome. Virtualiai, idealiai - gal dar geriau? Žinome, kad senoji Lietuvos valstybė jūros neeksploatavo, germanų stumiama nuo jūros žiūrėjo į žemyną ir plėtė žemes. Istorijos specifika turėjo virsti ir kultūros specifika. Lietuvos dvasią formavo žemė ir ją dengiąs dangus, o ne jūra, kaip graikų. Kas tas gyvybės šaltinis, kurio prasmės nesuvokę protėviai lietuviai galėdavo ir užkapoti, tartum mito žaltį, žemdirbių dalgiais. Tačiau žemininkų, ne jūrininkų, dvasioje vis tiek glūdėjo ir nepelningos, veikiau grėsmingos jūros didžiųjų galių pažinimo ilgesys. "Man krūtinę užliek savo šalta banga" arba... galią suteik - beveik pagoniškai meldėsi Baltijos jūrai Maironis.

Galų gale lietuviai susivokė - atsigręžė į savo Baltiją ir jūrų keliais bendraujančią Europą. Atgimusi XX amžiaus respublika pasiraitė rankoves ir atsiėmė pajūrį. Dalį iš Kuršo, dalį su Klaipėda - iš laikinai (po Versalio) administravusių prancūzų. Švito visai kiti laikai, ir laisvės džiaugsmo šūksnis veržėsi J.Tysliavai iš krūtinės: "Jūrate! Nunešk į Norvegiją gintaro paštą!" Atėjo didžioji egzistencinė Lietuvos permaina, tad jūrų valstybė ir jos kultūrinės implikacijos dar pasireikš.

Kol kas, po 50 metų naujosios nelaisvės, kai ir Baltija buvo vėl ne mūsų, tebesimaitiname Jūratės legenda ir Eglės mitu, nors ir šio giluminė prasmė nebuvo jūra, o žemės apvaisinimas medžiais. Iš pačių naujausių laikų įsiminė "Jūra" - verslo kompanija, didysis okeaninės žvejybos laivynas, kuriuo lietuviai būtų galėję semti gerovę pasaulio vandenynuose, ta proga ir plačiau apsidairydami, akis prasikrapštydami. Bet ne - sudraskė, iššvaistė, pragėrė nelyginant stepių barbarai per laukinės posovietinės privatizacijos laikotarpį.

Dabar dar turim šiek tiek žvejybos laivyno ir visai nedidelį karo laivyną. Iš naujo pratinamės prie Baltijos. Vis dar yra senų kaimo žmonių, kurie kokia nors proga pirmąsyk pamato jūrą. Juk nuo amžių pakako miško ir dangaus. Jiems jūra, manau, prabyla kaip grožis ir dvasia. Bet šiaip, esam paversti materialistais, o dar ir modernusis pasaulis ne kažkur kitur nužengęs šlovina pirmiausiai materialiąją naudą. Todėl net Europos Parlamente išgirdęs diskutuojant apie jūros naudą pamėginau literatūriškai apibendrinti mūsų civilizacijos dabartį. Jūra svarbi ekonomiškai. / Dangus / irgi būna svarbus. / Mėnulis - mažai. / Nors ir mainytųsi vis kitoniškai. / Žvaigždės

visai nesvarbios. / Debesys - jeigu lyja dar / jeigu barbina daržą,

bet ne jų nenaudingi / skirtingi pavidalai. Gaminti yra ypatingai / svarbu. / Nebūtinai kokią mintį. / O ar vaikščioti vakarais po du / ar jaustis pavasarį šventiškai - / palikta / nacionalinei kompetencijai. Vaikai / ir tu Marija - / pagelbėkit žmoniją.

Vartotojiškas požiūris į jūrą labiau atspindi žmonijos degradaciją, negu toks pat į žemę ir miškus. Už nualintą žemę, iškirstus didžiuosius miškus Gamta atkeršija dykumomis. Jūra siunčia pavojaus pranešimus kitaip. Tai kolektyvinės banginių savižudybės, tai Ramiajame vandenyne plūduriuojanti Europos dydžio šiukšlių sala, tai dykvietės be gyvybės mūsų Baltijos dugne. Tuose dideliuose plotuose nebėra nei augmenijos, nei gyvūnijos, ir tie plotai tik plinta, nemažėja, perspėdami apie būsimą viso Baltijos dugno dykumą. Baltija miršta ir mes tai leidžiam, padedam, kad mūsų jūra motulė greičiau numirtų. Kuo ne banginių savižudybė? Kuo ne "mirties kultūra", apie kurią prabilo, apeliuodamas į žmonijos protą, Jonas Paulius II?

Nuo ekologijos grįžkime dar prie kultūros ir jūros vaidmens tautų kultūroje. Štai antikos graikai, ir kaip juos suprato Heinrichas Heine: "Thalatta! Thalatta! / Pasveikinta būk, jūra amžina! / Pasveikinta būk šimteriopai / Iš virpančios širdies, / Kaip sveikino tave kadaise / Graikų daug tūkstančių širdžių, / Nelaimę grumiančių, namo žygiuojančių / Graikų širdžių, išgarsintų pasauly.

Siūbavo bangos, / Siūbavo jos ir šniokštė, / Ir saulė liejo paskubom / žaismingą rožių šviesą, / Išgąsdinti pulkai žuvėdrų / Plasnojo klykdami tolyn, / Žirgai smurtavo ir dūksnojo skydai, / Ir klyksmas pergalės kažkur aidėjo: / Thalatta! Thalatta!"

(Iš eilėraščių ciklo "Šiaurės jūra". Meergruss. Vertimas Balio Sruogos).

O štai lietuviai, paskutinieji Europoje gamtos garbintojai, kurie į saulę, girią, paukščius, Dievą ir jūrą kreipdavosi meiliais deminutyvais. Taip ir į didžiąją amžiną jūrą - artimą širdžiai. Tai ypač gražu meilės dainų tautosakoje, kur jūra nušviečia ir žmonių meilę kosminiais, mitiniais atspalviais. "Už jūrelių, už marelių / nulijo, nusnigo, / su jaunuoju bernužėliu / bešnekant, bekalbant ."

Tai kitur, begalinėse tolybėse už jūros horizonto ir lijo, ir snigo, o čia mudviem tik saulė švietė.

"O tame laively / mergelė sėdėjo, / marelių putelėm / sau veidelį prausė."

Bet kuris romantizmo ir simbolizmo dailininkas, nuo C.D.Friedricho iki M.K.Čiurlionio galėtų pamatyti čia savo paveikslą, skirtą amžinai temai: jūra - laivelis - mergelė... Tik štai tų nežinomų sielų, kuriose gimė liaudies dainos, niekas nepriskiria genijų rangui.

Pažvelgę į jūros veidrodį matome jame plaukiančius debesis, moduliuojančių saulėlydžio spalvų muziką, saulės arba mėnulio taką į begalybę - o matom ir savo, žemės tautų veidą. Kai veidas darosi negražus, galbūt iš pasąmonės kyla noras tą veidrodį sudaužyti. Gali atsitikti, kad Baltijai neleisim iš lėto numirti - galime ją ir užmušti. Galima užmušti ir šią Kuršių neriją. Tokie veiksmai numatyti pietinėje nerijos dalyje, kurią pagal Potsdamo susitarimą laikinai, iki būsimos Taikos sutarties su Vokietija, valdo Rusija. Pasigirdo planų, kad ten bus kertami kopų miškai, nukasamos kopos, statomi dideli viešbučiai. Kopakabana - pelnas iš turizmo prie mirštančiojo lovos. Bet kai gamta pajudės, jos nesustabdysi, kaip ir vandenynų lygio kilimo.

Mažasis peilis nerijai po kaklu - tai naftos gręžiniai, kai naujasis laukinis "Lukoil" kapitalizmas atsisako bet kokių išankstinių garantijų kompensuoti galimos gamtos nelaimės padarinius.

Ir didžioji giljotina - keliolikos milijardų eurų investicija į "Gazpromo" arba Rusijos-Vokietijos dujų vamzdį Baltijos dugnu. Nuo Sankt Peterburgo iki Greifsvaldo. Per Suomių įlankos ypač nuodingas dugno nuosėdas, kurios kaupia sunkiųjų metalų ir kitas pramonės atliekas, o dabar bus pakeltos, kad pasklistų vandenimis. Estai atsisakė išsinuodijimo rizikos, bet suomiai sutiko nuodyti estus. Vamzdis eis išilgai jūros per vokiško cheminio ginklo kapinynus. Tos bombos ir patrankų šoviniai su ipritu, dioksinu ir kitomis "dovanomis" liko nepanaudotos per Antrąjį pasaulinį karą, tačiau gali būti panaudotos dabar. 80 tūkst. tonų mirties, glūdinčios metalo kevaluose, kurie jau baigia kiaurai prarūdyti ir siunčia rankas apdeginančius pranešimus. Didelė dalis tos amunicijos išbarstyta nežinomose vietose tarp Gotlando bei Latvijos ir Lietuvos. Sovietų kariškiai net nepaskandino jos, kaip privalėjo, kartu su prikrautais laivais, o plačiai išbarstė. Laivus galbūt pragėrė. Netrukus tai gali sugrįžti rikošetu ir patiems Koenigsbergo-Kaliningrado pajūryje apsigyvenusiems rusams, ir senosioms nedidelėms rytinio kranto tautoms, kurių likimas - tarsi antrarūšių čiabuvių genčių - juk negali sustabdyti Europos gerovės ir pažangos. Briuselyje aš jau pradėjau atvirai kalbėti apie naująjį kolonializmą pačioje Europoje. Draugai vokiečiai pyksta, bet ką darysi, kad jų šalis blogai elgiasi. Kalba apie Europos vienybę, o veikia, kad Europos Sąjungą pakeistų "Gazpromo" sąjunga.

Jau laikas man išgirsti klausimą: ar mes čia susirinkom į kultūros, ar į politikos renginį?

Jūroj telpa viskas - ir svajonės, ir šiukšlės. O politika nuo kultūros visai neatskirtos. Tas pats, juk politika - kultūros dalis. Blogą politiką sumąsto ir vykdo prastos kultūros asmenys. Jie šiuo metu gali galutinai pažeisti Baltijos jūrą, jeigu matys joje tik vandenį vamzdžiui gramzdinti ir dugne nutiesti. Vanduo su vamzdžiu, toks būtų mirusios Baltijos vardas. Aplink ją gyventų vamzdžio kultūros žmonės, pakeitę ankstesniuosius su virveline keramika ir fosfatinėmis trąšomis. O pati jūra kaip kultūros veiksnys, ar jau neturi ko pasakyti žmonėms?.. Turi.

Triumfuojančio materializmo epochoje mūsų jūra stojasi ant mirties slenksčio, kad taptų mokytoja. Ji tiesiog užduoda klausimą - ar mums svarbu gyventi, ar svarbu gyventi čia, prie šios jūros.

Mirdama ji taptų mirtimi, ypač jei dugno žaltys arba "Gazpromo" slibinas išties pasireikš kaip keršytojas. Gaunate, ko esate nusipelnę. Galėsite proanūkiams papasakoti, kad jų dvokiančioje baloje buvo žuvų, skraidė žuvėdros, atklysdavo net ruonių.

Alternatyva, jeigu atsilieptume į Baltijos klausimą kaip gyvybės kultūros gynėjai, būtų ginti mūsų ir proanūkių jūrą nuo primityvaus pragmatizmo ir gobšaus neatsakingumo. Kiekviena pozicija yra kultūra, vienokia arba kitokia.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"