TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Bam. Ar vis dar reikia nužudyti tėvą?

2015 02 10 6:00

Oskaras Koršunovas, debiutavęs „oberiutais“, pastatė ne vieną pjesę, kurioje nužudomas tėvas. O. Koršunovo karta – lūžio, prarastoji, negalėjusi įgyvendinti savo potencialo dėl politinės situacijos. Iš šios savirefleksijos teatrinėmis priemonėmis atsirado sąskaitų suvedimo su istorine tradicija tema. Tėvas, praeitis, autoritetas, galios šešėlis visuomet persekioja. Jį nužudyti reiškia neprisiimti atsakomybės už kitų klaidas.

1990 metais pastatymu „Ten būti čia“ prasidėjusį ciklą tęsė „Senė“, „Senė 2“, „Labas Sonia Nauji metai“ – apie auką, budelį, nuosprendį. Etapinio spektaklio „Oidipas karalius“ (iki tol ši istorija atsikartodavo) idėja – Edipo galia šiuolaikinį žmogų veikia vienodai, nesvarbu, koks būtų kontekstas. Pasąmonėje sukauptos patirties nežinojimas yra laimės sąlyga. Į tėvų gyvenimo laikotarpį (XX a. 6-ąjį dešimtmetį) perkelta „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“ (dabar atnaujinta su režisieriaus studentais) – apie naikinančią tradicijos galią. Kas nutinka, kai sustabarėjusios tradicijos neleidžia keistis?

Nuo savo debiuto laikų O. Koršunovas vis randa būdų būti aktualus, kitais atvejais – universalus. Ir „Jelizaveta Bam“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (LNDT), kurią režisierius stato nebe pirmą kartą, sviesta tiesiai į taikinio centrą. Absoliučiu absurdu (pažvelkite, kaip čia kaitaliojama praeitis ir ateitis) reflektuojamas mūsų laikas su jau savais žudymais ir karais. Nors patys „oberiutai“ nebuvo politiški kūrėjai, du laikotarpius jungia dar viena sąsaja – išties sunku suprasti, kas yra auka, kas – kaltinamasis, o kas – teisėjas?

„Dabar, žiūrėk, atsidarys durys ir jie įeis... Jie būtinai įeis, kad sugautų mane ir nušluotų nuo žemės paviršiaus. (Tylu.) Ką aš padariau!“ – pjesė prasideda lyg Franzo Kafkos „Procesas“ ar Samuelio Becketto „Kas kur“. Jelizaveta (vaidina Greta Petrovskytė) apkaltinama žmogžudyste, kai prie jos namų durų pasirodo Ivanas Ivanovičius (Marius Repšys) ir Piotras Nikolajevičius (Martynas Nedzinskas). Nužudytasis – P. Nikolajevičius. Vis dėlto abu – vienas ir tas pats žmogus, tad aktoriai kuria darnų tandemą, atkartoja vienas kito plastiką.

Atsisakoma laiko nuoseklumo. Vėliau P. Nikolajevičius iš tiesų nužudomas, tik jį nužudo ne paauglė mergaitė, o Tėvas (Remigijus Bučius), išgirdęs apie suplanuotą susidorojimą su dukterimi ir iššaukęs į dvikovą. Motina dar ir įduoda Jelizavetą nužudžius jos sūnų (savo brolį). Režisierius tėvus pasodino vaidinimo aikštelės kairėje. Jie stebi veiksmą ir jų buvimas simbolizuoja nuolatinį kišimąsi. „Jie tuoj ateis, ką aš padariau“, - sako Jelizaveta. „3 x 27 = 81“, - teisingą, tačiau nereikšmingą „atsakymą“ jai pateikia Motušė.

Garsai, triukai, objektai atitraukia dėmesį nuo teksto, kuris ir taip nepaaiškina siužeto. Vietoj to cituojami ankstesni O. Koršunovo režisūriniai sprendimai. Raudonus batelius ir motinos lipimo ant sūnaus mizansceną galima sieti su „Roberto Zucco“ (spektaklyje nužudomi abu tėvai), brolio ir sesers žaidimą – su „Ugnies veidu“ (sudeginami namai). Iš „Senės 2“ atklydo Balerina, iš „Oidipo karaliaus“ (kur tėvas nužudomas išsipildžius pranašystei) atėjo milžiniškas meškinas ir gigantiškos kūdikių galvos, „Hamleto“ (kur apsireiškia tėvo dvasia) – žiurkė, mirtis. Negana to, pjesę papildo Daniilo Charmso autobiografija, tokie „nutikimai“ kaip „Pasaulis“ (Elgeta-Einsteinas Arūnas Sakalauskas), „Naujas talentingas rašytojas“. Stiklo rutulys Jelizavetos rankose pasivaideno iš D. Charmso „Makarovas ir Petersenas“? Objektų ir citatų galbūt net pernelyg apstu vienam intertekstualiausių režisierių Lietuvoje.

Teatrologai interpretuoja O. Koršunovo tėvo nužudymo motyvą, kartos tyrimą, kartų konfliktą lygindami su praeities nužudymu. „Jelizavetos Bam“ pjesėje pirma scena kartojama pabaigoje, taip nurodant žiedinę kompoziciją – ratu besisukančią, be pabaigos besikartojančią situaciją ir jos užsikirtusią struktūrą. Bene Friedricho Nietzsche‘s amžini pasikartojimai, taigi amor fati!

Visgi šį nesibaigiantį ratą, kurį kadaise scenoje pats ir užsuko, O. Koršunovas sulaužė. Jo Jelizaveta durų neatidaro ir spektaklyje nepasirodo gaisrininkais apsirengę Ivanovičius ir Nikolajevičius, kurie areštuotų mergaitę. Vietoj to paskutinėje scenoje paminėta „vėrimo per geldą“ (pjūklą) mizanscena nukeliama į pradžią. Jelizaveta kur kas anksčiau nulipa nuo savo vaikiško arkliuko ir suauga. Ima veikti. Ne tik priimtas kitoks sprendimas, bet jis yra ir įgyvendinamas.

Po LNDT didžiosios salės scena įrengtas mechanizmas įsisiūbuoja. Siaubingai reikšmingas Jelizavetos maištas ne tik savęs pažinimui, bet ir revoliucijai.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"