TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Barokinė istorija

2013 08 09 6:00

Seniai seniai, kai Europos valstybes dar valdė monarchai, koks nors mažumėlę nusikaltęs dvariškis nebūtinai turėdavo būti iš karto nukirsdintas miestelėnų akivaizdoje. 

Būdavo atvejų, kai, pavyzdžiui, įtakinga valdovo favoritė šnipštelėdavo vieną kitą žodelį visagaliui apie kilnumą ar gailestingumą, ir vakarykštis lavonas, stebuklingu būdu išvengęs mirties, sutemų apgaubta karieta be herbų ir papuošimų dundėdavo tremtin.

Nebūtinai į akmens skaldyklas ar vario kasyklas. Kai kam pasisekdavo įsitaisyti gubernatoriumi atokioje provincijoje arba dar geriau- ambasadoriumi politiniu požiūriu ne itin svarbioje valstybėje.

Nors šių dienų Lietuva nieko bendra su monarchistinėmis tradicijomis tarsi ir nebeturi, tam tikrų istorinių sąsajų su ką tik minėta baroko laikų situacija, regis, esama.

Ne taip seniai Lietuvos diplomatinio korpuso stiklinę sukrėtė vietinės reikšmės audra. Vienas tautinis diplomatas, nuobodžiaujantis mums geopolitiniu požiūriu itin svarbiame (teneįsižeidžia kolegos ir sąjungininkai) Budapešte, leido sau privačiame pokalbyje aptarti vieną kitą viešą asmenį ir politinę realiją. Regis, per pokalbį ir valstybinės kalbos grynumu nelabai rūpinosi.

Patriotiškai nusiteikę komentatoriai tuoj suskubo prabilti apie Rusijos specialiųjų tarnybų kruopščiai parengtą provokaciją, kuria siekiama sukompromituoti Europos Sąjungos Tarybai pirmininkaujančią Lietuvą. Valstybės vadovai ir specialiųjų tarnybų veiklos žinovai priminė diplomatams, jog jų darbo specifika tokia, kad kartais verta „filtruoti leksiką“ ir „laikyti liežuvį už dantų“. Net ir privačiuose pokalbiuose.

Tačiau ką tu ten žmogus „laikysi“ ir „filtruosi“, jeigu tremtyje taip nuobodu, o galvoje vis labiau kirba mintis, kad asmeniniai nuopelnai, už kuriuos buvai ištremtas į hunų žemę, tėvynėje jau užmiršti. Lyg ir metas būtų sugrįžti. Juk tokie pėdsakai įminti naujosios Lietuvos diplomatijos istorijoje!

Ko vertas vien lietuviškų ąžuoliukų sodinimo vajus tolimajame Afganistane? Goro provincijos aksakalai tikriausiai iki šiol negali atsidžiaugti jų teikiamu pavėsiu. O afganų vaikų piešiniai, puošiantys mūsų visuomeninių pastatų sienas? Juk visa tai - lyg ir jo ekscelencijos ambasadoriaus Renato Juškos nuopelnai? Tiesa, kainavę valstybės mokesčių mokėtojams ne vieną dešimtį tūkstančių litų, kurie, regis, ir tapo pono R.Juškos tremties priežastimi.

Tačiau mažiau merkantilizmo ir daugiau romantikos mūsų kasdieniame gyvenime įžvelgiantys piliečiai tikina, jog ne „afganistanietiški“ tūkstančiai, o „baltarusiški“ milijonai, skirti kaimynų disidentams remti, privertė poną R.Jušką apsigyventi ant žydrojo Dunojaus krantų. Bet akivaizdu, kad jam ten jau nusibodo.

Užtat visai neakivaizdu, kad panašios barokinės istorijos būtų nusibodusios mūsų visuomenei. Ar bent jau tiems, kuriems mokame valstybės masteliais ne tokius jau mažus atlyginimus, idant barokas rūpėtų tik menotyrininkas ir istorikams. Pono R.Juškos finansiniai ir diplomatiniai žygdarbiai iki galo taip ir neištirti. Ir nei profesionaliai, nei teisiškai neįvertinti. „Valdovas“, reikiamu momentu jį ištrėmęs į Vengriją ambasadoriumi, – neišaiškintas, o žvitrus jaunuolis, matyt, labai pasitikėdamas „stogu“, atsiprašau, „valdovu“, regis, bent jau kol kas savanoriškai atsistatydinti neketina...

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"