TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Barti gali tik tas, kas myli (Rabindranatas Tagorė)

2014 12 06 6:00

"Jėzaus Kristaus, Dievo Sūnaus, gerosios naujienos pradžia, kaip pranašo Izaijo parašyta: Štai aš siunčiu pirma tavęs savo pasiuntinį, kuris nuties tau kelią. Tyruose šaukiančiojo balsas: "Taisykite Viešpačiui kelią! Ištiesinkite jam takus!" Taip pasirodė dykumoje Jonas. 

Jis krikštijo ir skelbė atsivertimo krikštą nuodėmėms atleisti. Pas jį traukė visa Judėjos šalis ir visi Jeruzalės gyventojai. Jie išpažindavo nuodėmes ir buvo jo krikštijami Jordano upėje. Jonas vilkėjo kupranugario vilnų apdaru, o strėnas buvo susijuosęs odiniu diržu. Jis valgė skėrius ir lauko medų. Jis skelbė: „Po manęs ateina galingesnis už mane, – aš nevertas nusilenkęs atrišti jo kurpių dirželio. Aš jus krikštijau vandeniu, o jis krikštys jus Šventąja Dvasia.“ (Evangelija pgl. Morkų, 1 sk., 1–8 eil.)

Tai pačios seniausios, glausčiausios ir, sakyčiau, paprasčiausios Evangelijos pradžia. Ir visais šiais liturginiais metais, kurie Katalikų Bažnyčioje įvardijami raide B, mums vadovaus evangelistas Morkus. Jis yra kilęs iš Jeruzalės. Paskutiniais Jėzaus gyvenimo metais Morkus dar tebebuvo paauglys. Vėliau šis evangelistas tapo apaštalo Pauliaus mokiniu. Tikrai žinoma, kad jis bendravo su apaštalu Petru ir 60–70 metais po Kristaus užrašė gyvą jo liudijimą, t. y. parašė pirmąją iš keturių Evangelijų. Iš esmės, šiais metais skaitydami Morkaus parašytus tekstus, mes netiesiogiai susiduriame su artimiausiu Jėzaus mokiniu – Petru iš Galilėjos. Pats jis greičiausiai nieko nebus parašęs, nors jam priskiriami keli laiškai iš Naujojo Testamento knygų kanono.

Antrajam advento sekmadieniui skirtoje Evangelijoje esminiai žodžiai XXI a. krikščioniui – taisykite Viešpačiui kelią. Visas adventas yra laukimas taisant pirmiausia savo gyvenimo kelius ir klystkelius. Ne visuomenės, politikos ar artimųjų, bet savo. Taip jau nuo seno jį supranta Bažnyčia. Ne vienam tai yra tiesiog nesuprantami žodžiai. Niekaip nesuvokiama – kodėl jam reikia atsiversti? Ką taisyti? Juk jis negeria, nerūko, nevartoja narkotikų, moka mokesčius, retsykiais (dažniausiai, kai būna sunku) pasiunčia Dievui vieną kitą prašymėlį ir šiaip yra tiesiog doras pilietis, mylintis savo tėvynę bei tuos, kurie jį myli. Atrodo, kad nieko daugiau kaip ir nebereiktų. Jei visi būtų tokie piliečiai, tuomet gal ir visuomenė būtų moralesnė. Iš tiesų, išvardytų savybių gal ir pakanka, norint piliečių tarpusavio santykiuose palaikyti bendrą gėrį. Religiniai reformatoriai, tokie kaip Jonas Krikštytojas, pranašas Elijas, Buda Šakjamunis, taip pat ir Jėzus iš Nazareto, nesitenkino tik fasadiniu padorumu, etikos kodekso laikymusi ir baime nusižengti baudžiamajam laikotarpio kodeksui. Jie judino žmogaus gelmes, nes visi gerai suvokė vidinį žmogaus korumpuotumą. Jei kas nors nevagia ir nežudo, tai galbūt jam tiesiog nesusidarė aplinkybių taip pasielgti. O jei jis padoriai mandagus su aplinkiniais, tai tik todėl, kad kiti su juo mandagūs. Ir, neduok Dieve, kas nors užmins ant kojos pirštelio, pabrauks prieš plauką, laiku neįvertins...

Apie vidinę netvarką Bažnyčia moko dėstydama gimtosios nuodėmės doktriną. Jos esmė – pačiame žmoguje yra kas nors negerai. Žmogaus asmuo yra suaižėjęs – nėra valios, proto ir jausmų vienybės. Tokia situacija neretai (bet nebūtinai) kyla dėl to, kad apleidžiamas transcendentinis Dievas. Tai žmogų veikia disharmonizuojamai. Todėl Kristaus pirmtakas Jonas visiems garsiai šaukia stovėdamas prie Jordano upės: ištiesinkite pirmiausia savo takus. Gimtoji nuodėmė yra perduodama, ir čia jos tragizmo šaknys. Dar ji vadinama genetine nuodėme, paveldima per tėvus. Tai vidinis priešiškumas tam, kas tikrai yra gera ir turi amžinąją vertę. Tai įgimtas, įvairiausiai niuansuotas egoizmas, plačiausio spektro egotizmas, nebesveika savęs meilė ir kitų smerkimas kad ir už smulkmenas. Kokčiausia būna sutikti su pagyvenusiais žmonėmis, kurie kuo nuoširdžiausiai keikia valdžioje sėdinčius ,,vagis“, o patys prekybos centruose ,,pasiima“ vieną kitą saldainiuką iš sveriamųjų skyriaus. Nejučiomis į galvą ateina mintis: o kas būtų, jei toks smulkus saldainių vagišius prieitų kad ir prie mažos įmonėlės biudžeto? Nereikia valstybės.

Nors adventas ir nėra pasninko metas griežtąja prasme, kaip, pavyzdžiui, gavėnia, bet įvairaus pobūdžio ,,apsimarinimai“, kaip mus, jaunus vienuolius, mokydavo naujokyne, sekant prieškario tradicija, tikrai visiems gali būti naudingi. Tai gimtosios nuodėmės ragų ,,pilavimas“, išpūsto savojo ego koregavimas. Juk koks nors trūkumas, nemalonumas, kaip jau senų seniausiai pastebėta, visuomet turi ir savo teigiamą pusę, nes skatina žmogaus veiklumą, kūrybiškumą, progresą. 2011 metais leidyklos ,,Vaga“ išleistos knygos autorius Gustave'as Le Bonas pažymi: ,,Tikrosios istorinės permainos – ne tos, kurios stebina didybe ir prievarta. Vieninteliai svarbūs pokyčiai, atnaujinantys civilizaciją, yra pažiūrų, koncepcijų ir tikėjimų kaita.“ ("Minios psichologija", p. 17) Man atrodo, autorius, būdamas ateistas, antrina šios dienos Evangelijai, nes nuolat bažnyčiose skambantis atsiverskite visų pirmiausia reiškia pakeiskite mąstymą. Mąstymas nesikeičia be pastangų, aukos, krizių. Visa tai susiję su senuoju graikišku terminu askezis (lavinimasis, pratybos). Mūsų filosofas Krescencijus Stoškus tepagilina ir tepapildo G. Le Boną: ,,Ne asketizmas, o hedonizmas yra minios žmogaus silpnybė bei jo istorinio išgverimo požymis. Vienmatis hedonizmas traukia į apgaulingai jaukų, komfortišką drybsojimą, svaiginantį šiltnamio gyventojo išglebimą, nusilpimą, gyvenimo komplikacijų, temperatūros svyravimų, šaltų skersvėjų vengimą, klampina į nuobodulio monotoniją, verčia ieškoti aštrių gyvenimo pakaitalų, tuščio laiko praleidimo (...) o šventasis lieka mąslaus žmogaus simbolis, žmogaus, kuris gali būti įdomus pats sau, įstengia pasitraukti nuo minios ir užsidaryti, drįsta pasilikti vienas su savimi, moka pats su savimi kalbėtis, kuriam pakanka jėgų suprasti ir iškęsti savo būklę.“

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"