TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Basankės sindromas

2015 09 23 8:22

Mintis rekonstruoti Vokiečių gatvę ir joje įrengti „Žvaigždžių šlovės alėją“ nejuokais sudomino ir sujaudino ne vien Vilniaus senamiesčio gyventojus, bet ir platesnius kultūrinės visuomenės sluoksnius. Dar vidurvasary miesto meras Remigijus Šimašius surengė pirmąjį viešą to projekto svarstymą. „Žvaigždžių alėjos“ idėja buvo iš karto, galima sakyti, „nušvilpta“.

Net nepradėta rimtai aiškintis, kas čia laiko save žvaigždėmis, vertomis įsiamžinimo vienoje centrinių ir seniausių istorinių Vilniaus gatvių.

Tačiau Vilniaus Vokiečių gatvės atveju pagrindinis klausimas ne „žvaigždžių šlovės alėja“. Klausimas paprastesnis – ar iš viso dabar reikia šią gatvę iš pagrindų rekonstruoti? Kodėl turi būti iš vargano ir praskolinto miesto biudžeto leidžiami milijonai, jei Vokiečių gatvė, rekonstruota ir paversta visai patogiu bulvaru maždaug prieš 20 metų, puikiausiai funkcionuoja. Čia yra erdvės pėsčiųjų gyvenimui, promenadoms, pakanka vietos užeigoms, negana, yra nemažai vietų mašinoms statyti. O ir bendra būklė dar visai nebloga. Projektą pristačiusi autorė pradėjo nuo „pasibaisėtinų“ vaizdų demonstravimo: aplūžę suvargę suoleliai, automobilių nulankstyti stulpeliai, nepatogiai pažymėti dviračių takai, užaugę medžiai užstojo gatvės žibintus. Suprask – būtina didelė rekonstrukcija.

Nors iš tiesų Vokiečių gatvei reikia šeimininko rankos, reikia paprasčiausiai palaikyti tvarką – laiku sutaisyti suolelius, išlyginti stulpelius, gal vienoje kitoje vietoje pakoreguoti dviračio taką. Tam nereikia milijoninių išlaidų ir pigesnių betono trinkelių keisti brangaus granito plokštėmis. Žinoma, savalaikis tvarkos palaikymas, priežiūra yra nuobodus ir mažai pelningas ir neįspūdingas užsiėmimas. Visai kitas dalykas – kapitalinė rekonstrukcija.Ji ne vien atveria neaprėpiamas erdves dizainerių ambicijoms patenkinti, bet ir visai kitas finansinės naudos bei pasipelnymo perspektyvas.

Pristatytasis projektas ydingas daugeliu atžvilgiu. Pagal jį sumažinamas autotransporto pralaidumas ir parkavimo vietų skaičius, tarsi tai padėtų spręsti senamiesčio transporto vargus. Reikia neužmiršti, kad Vilniaus senamiestis yra ne vien turistų slampinėjimo vieta, jame daug rimtų įstaigų (aukštosios mokyklos, filharmonija, rotušė). Tai – miesto centras, o Vokiečių gatvė – svarbi transporto gija. Bandymai spręsti transporto klausimus vien apribojimais, kliūčių sudarymais pagrindinių uždavinių nesprendžia. Senamiestis didelis, iš jo centro iki artimiausio autobuso ar troleibuso yra toli. Tūlam tenka, kad ir nenoromis, važiuoti sava mašina. Jei tikrai norima eismo klausimus senamiestyje spręsti, tai pirmiausia būtina sutvarkyti visuomeninį transportą - vėl paleisti per senamiestį važinėti normalius reisinius autobusus. Dabartinis 88 maršrutas yra grynai dekoratyvinis, niekur nevedantis, su svarbesniais transporto mazgais nejungiantis.

Vokiečių gatvės rekonstrukcijos projekte numatyta visokių „įdomybių“. Štai dviratininkams sumanyta įrengti kažką panašaus į autostradą – dvi atskiros juostos abiem kryptim. Tokio rūpesčio dviratininkas net Skandinavijoje ne visur pamatysi. Tik kad ta dviračių „magistralė“ baigiasi... niekuo. Senąją gatvės dalį su akmens trinkelių grindiniu, kuria dabar leidžiamas eismas viena kryptimi ir yra vietos automobiliams statyti, siūloma atiduoti vien pėstiesiems. Tos trinkelės vaikščioti nepatogios, net pavojingos, taigi, nepaisant, kad turi būti saugomos kaip paveldas, jas bus stengiamasi keisti naujomis. Prisimenant liūdną senų, vertingų Gedimino prospekto trinkelių likimą, tai visai įmanoma. Galvojant apie milijoninę sąmatą, „atlikusias“ trinkeles, brangias naujas medžiagas (tuo pačiu jas tiekiančių įmonių meilės pasireiškimus), svarbius Vokiečių gatvės rekonstrukcijos motyvus galima gana nesunkiai spėti.

Yra seniai žinoma, kad nemaža kūrėjų, projektuotojų pajunta įkvėpimą ten, kur kažkieno jau yra gerai padaryta. Tuomet pradeda svajoti, kaip galima dar tobulinti, kaip jis būtų geriau padaręs. O kai uždavinys sudėtingas, kokia nors nepatogi dykynė, kelianti daugybę funkcionalinių, etinių, estetinių, paminklosauginių reikalavimų, tuomet sunkiau. Kultūrinis ir istorinis kontekstas, senamiesčio aplinka tai toks dalykas, kurį reikia išmanyti, be to, reikia ir gilesnės bendrosios humanitarinės kultūros. Tam nepakanka pasisemti įkvėpimo iš spalvotų žurnalų ir statybinių medžiagų firmų katalogų. Gedimino prospekto atkarpa nuo Lukiškių aikštės iki Seimo prieš porą dešimtmečių buvo sutvarkyta, jos būklė buvo be priekaištų, tikrai nebuvo reikalo švaistytis milijonais. Ko gero, vienas motyvų taip pat buvo kam nors susidaranti galimybė „susiorganizuoti“ vertingas akmenines grindinio trinkeles. Odminių ar Moniuškos skverai sutvarkyti taip, it projektuotojai būtų matę vien popieriaus lapą, o aplinkui neapsidairę. Atrodo, nebuvo nė minties paisyti aplinkos architektūros, istorinės struktūros, tradicijos, stilistikos. Štai prie Šv. Kotrynos bažnyčios vargšas Moniuška dabar atrodo tarsi pasiklydęs. Skverelis buvo prabangiai perdirbtas ir, kalbama, kainavo beveik kaip bažnyčios restauravimas. Bažnyčioje darbai nebaigti, užtai skverelyje sunaudota pusė vagono granito. Kaip sakė mūsų dailės klasikas Liudas Truikys, „kai nesugeba padaryti gerai , daro brangiai“.

Be abejonės, visiems, taip pat ir užsienio svečiams Vilnius senamiestis darytų žymiai geresnį įspūdį ir suteiktų daugiau dvasinio komforto, jeigu jis, įskaitant atokesnius skersgatvius, būtų tiesiog tvarkingas. Radikaliai rekonstruoti Vokiečių gatvę ne tik nėra prasmės, tai būtų savotiškai amoralu – prabangos salos bendrame apšepime daro labai prastą ir slogų įspūdį, kaip ir kiekvienas „ubagų balius“. Pakanka žengti žingsnį į šoną nuo poros „prestižinių“ gatvių ir pamatai baisiausią apsileidimą, išklaipytus šaligatvius, nudrengtus grindinius. Daryti Vokiečių gatvėje kažkokį disneilendą, kažkokią „basankę“ (basankė – Palangos Basanavičiaus gatvė po rekonstrukcijos), kai kiemai čia pat už jos namų – skandalingos, prišnerkštos dykynės – yra bene gėdingiausia senamiesčio vieta. Šv. Mikalojaus gatvelės, įsiliejančios į Vokiečių gatvę, grindinys ir šaligatviai yra tokie, tarsi jais kasdien tankai važinėtų. O pabandykite paeiti arba, dar geriau, pavažiuoti Pylimo gatvės atkarpa tarp Bazilijonų ir Geležinkelio gatvių. Štai kur tikra „žvaigždžių alėja“!

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"