TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Bekešo milžinkapis

2009 07 14 0:00

Daug mūsų tėvynėje gražių ir paslaptingų vietų... Taip sektų sakmę Vincas Krėvė. Neginčysiu, tik pridėsiu pastebėjimą, kad ne vienas Lietuvos kalnų laikytas kieno nors - Gedimino, Napoleono - ar tiesiog milžinų kapu. Tai Lietuvos milžinkapiai. Jie tam supilti esą, o saugoma milžinų dvasia gimdanti naujus dvasios milžinus.

Ir Vilniaus kalvos ne kitokios. Juk visi dainuojame, kaip po Žalgirio mūšio suguldė čia daug brolių greta milžinų, o Viešpats jų priglaudė dvasią. Gal Rasose, o gal tame pačiame Antakalny, kur po 580 metų vėl radosi Lietuvos gynėjų milžinų kapai.

O vienas senųjų karių milžinų, išmušęs patį Ivaną Žiaurųjį iš Maskvos užgrobtų Lietuvos žemių, štai ilsisi arba ilsėjosi kalne prie srauniosios Vilnios. Tokio didelio nesupylė Kasparui Bekešui ištikimieji vengrų ir lietuvių kariai, bet pats kalnas priėmė karvedį. Prieš 460 metų.

Tada Lietuvą valdė kitas vengrų didikas Steponas Batoras, išrinktas mūsų didžiuoju kunigaikščiu, o ta pačia proga ir Lenkijos karaliumi. Abiejų Tautų Respublika todėl taip ir vadinosi, kad valdovai buvo renkami. Steponas pasikvietė savo buvusį Transilvanijos varžovą Kasparą, kad susitaikę kartu gintų Lietuvą. Atsiėmė Ivano neseniai užgrobtus Polocką, Smolenską... Prie Polocko su savo vengrų husarais pasižymėjęs Kasparas Bekešas buvo priimtas į Lietuvos bajorus, ir du jo sūnūs, Lietuvos piliečiai, vėliau valdė Prienų ir Breslaujos žemes. O karalius Steponas įsteigė Vilniaus universitetą. Deja, tais pačiais metais Kasparas Bekešas mirė Lietuvos tvirtovėje Gardine, bet palaidoti atvežtas į Vilnių, į paties pasirinktą kalną, kuris žmonių lūpose gavo ir tinkamą vardą: Bekešo kalnas. Gedimino ir Bekešo kalnai nuo tada žiūri per Vilnią vienas į kitą.

Didvyrio buvusio kapo vietoje, o jį kadaise nuplovė patvinusi Vilnios upelė, prieš visus amžius davusi miestui vardą, šiomis dienomis atidengtas atminimo paminklas - vengriškas raižytas stulpas. Lietuviško ąžuolo, suprantama. Tūkstantmetėje Lietuvoje. Gal koks šviesus mokytojas vaikus atves.

Pašnekėjom, pakoncertavom. Atsisveikindami užtraukėm ir Lietuvos vyrų šienpjovių dainą - iš tų, kurios tebesaugo kaip slaptingieji milžinkapiai istorinį, jau ir mitologinį, pranešimą.

Anoj pusėj Dunojėlio

pievelė žaliavo...

Ne tik Bekešo husarai, štai ir lietuviai toli nujodavo. Šlovingą Vienos miestą, austrų sostinę, nuo turkų gynė.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"