Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Bendruomenės – savivaldybės pagalbininkės

 
2015 02 20 6:00

Vienas pagrindinių valstybės sudedamųjų elementų yra tauta, t. y. visi jos piliečiai, kurie turi ne tik tam tikras teises, bet jaučia ir prisiima atsakomybę už tą valstybę. Atsakomybę už valstybę piliečiai prisiima, kai tarp jų yra santarvė ir juos vienija didesnė idėja, jie jaučiasi esą vienos politinės tautos nariai. Jei to nėra ir kiekvienas pasuka savo keliu, tokia tauta galiausiai išsivaikšto. 

Taigi santarvė tarp valstybės piliečių yra svarbi sąlyga ir prielaida egzistuoti kitiems dviem sudedamiesiems valstybės elementams - teritorijai ir valdžiai.

Vienas pagrindinių demokratinės valstybės principų yra savivalda. Ji suprantama kaip tam tikros teritorijos gyventojų teisė savarankiškai ir „vietoje“ spręsti su kasdieniu gyvenimu susijusius klausimus, kai niekas iš „viršaus“ nenurodinėja, kas ir kaip turi būti daroma. Būtent dėl to kiekviena valstybė siekia optimalaus administracinio suskirstymo, kad savivalda, kaip demokratinio valstybės valdymo sąlyga, galėtų visapusiškai prisidėti prie jos raidos ir žmonių gerovės kūrimo. Savivalda yra žmonių gerovės pamatas, o pirmas jų kontaktas su valdžia yra būtent per savivaldos institucijas. Čia iš esmės galima daryti tokią prielaidą - koks bus tas kontaktas, tokia bus ir žmonių nuomonė apie valstybę.

Tačiau tokia savivalda, kuri yra susijusi su valstybės valdymu ir optimaliu teritorijos administravimu, yra tik viena visavertės savivaldos pusė. Visavertės savivaldos ratas užsidaro, kai į valstybinės savivaldos valdymo modelį yra įtraukiamos vietos bendruomenės. Jos nėra kuriamos valdžios institucijų, o formuojasi savanoriška aktyvių žmonių, kurie siekia gerinti savo ir kitų gyvenimo kokybę, iniciatyva.

Vietos bendruomenių pranašumas yra lankstumas, nes jų nevaržo administracinio aparato veikimo taisyklės. Kita vertus, kadangi jų veikla paremta savanoriška vietos žmonių iniciatyva, tai ir veikimo motyvai čia yra visų pirma ne finansinis atlygis, o moralinis pasitenkinimas padarius gera savo bendruomenei.

Abrahamo Maslow žmogaus poreikių hierarchijos teorijoje teigiama, kad aukščiausias šios hierarchijos lygmuo yra saviraiškos poreikis, kuris pasiekiamas tik pasitarnaujant kitiems. Taigi bendruomeninė veikla tampa žmonių saviraiškos poreikių praktiniu įgyvendinimu. Nauda tampa abipusė: žmonės patenkina savo poreikius, yra laimingesni, o savivaldos valdžiai nereikia spręsti kai kurių klausimų. Bendruomenine veikla įgyvendinamas ne tik principas „iš apačios į viršų“, kai iniciatyva kyla iš vietos bendruomenės, kuri geriausiai žino savo vietovės problemas ir būdus jas spręsti, bet ir vienas pamatinių Europos Sąjungos (ES) administravimo principų - partnerystės principas. Jis byloja, kad nėra „aukštesnių“ ir „žemesnių“ narių, o santykiai yra paremti abipuse pagarba ir lygiateisiškumu. Dauguma ES komunikatų rodo, kad Lietuvoje šis principas dar silpnai įgyvendinamas. Taigi bendruomeninė veikla gerina ir daro savivaldą efektyvesnę plačiąja prasme.

Tačiau bendruomeninėje veikloje įžiūriu ir kitą naudą, nes bendra veikla ir užsimezgęs žmonių „užklasinis“ bendravimas formuoja naujus socialinius ryšius, o tai mažina atskirtį ir didiną įvairių socialinių grupių integraciją. Tai galiausiai lemia, kad jausdamiesi bendruomenės nariais pradedame jausti atsakomybę už ją (susiformuoja bendruomeninis identitetas). Atsakomybė už savo bendruomenę (vietos, rajono ir galiausiai valstybės) yra pagrindinė sąlyga pilietinei visuomenei kurtis ir egzistuoti. Nes tikroji pilietinė visuomenė yra ten, kur yra žinomos ne tik savo teisės, bet ir pareigos, kur jaučiama atsakomybė už savo artimą, aplinką, valstybę. Sakoma, kad šeima yra valstybės pagrindas, tad vietos bendruomenė yra tarpinė grandis tarp šeimos ir valstybės politinės tautos.

Sovietmečiu šeimos institutas nebuvo sunaikintas (nors ir smarkiai reguliuojamas), o bendruomeninis gyvenimas buvo visiškai sugriautas. To pasekmes dabartinėje Lietuvoje gerai matome. Tai - susvetimėjimas, atsakomybės vengimas, apatiškumas tam, kas vyksta aplinkui. To išraiška - emigracija, aplinkos teršimas, nepagarba valstybei. Demokratinėje ir pilietinėje visuomenėje tokia padėtis yra netoleruotina. Kaip sovietmečiu bendruomeninės veiklos kontroliavimas ir ribojimas sugriovė pilietinę visuomenę, taip ir dabartinės bendruomeninės veiklos ir iniciatyvų „iš apačios“ nevienodas traktavimas griauna Vilniaus rajono gyventojų tarpusavio pasitikėjimą, neskatina tarpkultūrinio ir tarpetninio dialogo, tolina valdžią nuo žmonių ir didina nepasitikėjimą ja. Mokslinėje teorijoje seniai žinoma, kad valstybės pagrindas yra solidari visuomenė. Todėl kiekvienos valdžios, siekiančios gerovės savo žmonėms, pareiga yra skatinti ir kurti solidarią visuomenę.

Bendruomeninę veiklą būtina stiprinti, suteikiant jai daugiau ir teisių, ir pareigų, nes, kaip minėjau, tai kuria naujus socialinius ryšius ir yra svarbus žingsnis pilietinės visuomenės kūrimo link. Lietuvos valdžios parama bendruomenėms auga. Negalima užmiršti ir didelės finansinės paramos, skiriamos bendruomenėms iš ES struktūrinių fondų. Tik šiuo atveju reikalinga ta visiška savivalda, kuri apima bendruomenių ir vietos savivaldos institucijų bendradarbiavimą, kai savivaldos institucijos pasitiki ir remia vietos bendruomenių iniciatyvas.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"