Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
KOMENTARAI

Bendruomeniškumo stiprinimas. Ar pasieksime proveržį?

 
2017 04 12 6:00

Kovo mėnesį paskelbtame Vyriausybės programos įgyvendinimo plane nemažai dėmesio skiriama pilietiškumui, bendruomenėms, nevyriausybinėms ne pelno siekiančioms organizacijoms (NVO). Numatytas darbas – bendruomeniškumo stiprinimas, įtraukiant nevyriausybines organizacijas ir bendruomenes į sprendimų priėmimo procesus. Tačiau ar realu pasiekti proveržį per šios Vyriausybės kadenciją?

Piliečių (NVO ir bendruomenių) įtraukimą Lietuvoje nuolat deklaruoja viešojo valdymo institucijos, tačiau realybėje jis sunkiau įgyvendinamas. Priežastis paprasta – tai susiję su požiūrio ir elgesio kaita. Mes neturime tokių senų pilietiškumo tradicijų kaip Vakarų visuomenė. Savo vietos reikalų tvarkymas vakariečiams yra įaugęs į kraują, bendruomenės aplinka dažnai tampa pirmąja instancija problemoms spręsti. O buvusiose sovietinėse šalyse „viskuo pasirūpindavo“ valdžia, ji „geriausiai žinojo“, ko reikia kiekvienam gyventojui. Atitinkamai per dešimtmečius susiformavo tiek visuomenės narių, tiek viešojo valdymo institucijose dirbančių tarnautojų elgesio (iniciatyvos stokos požiūriu) modeliai. Lietuvai atgavus nepriklausomybę ir deklaravus orientaciją į vakarietiškas vertybes, iškilo sudėtingas uždavinys – puoselėti tas vertybes ir jas įdiegti į kasdienę piliečių bei valstybės tarnautojų veiklą.

Pati visuomenė jau imasi iniciatyvų, tad svarbu jų neriboti, o skatinti – ne deklaratyviai, o realiais užsibrėžtų darbų rezultatais.

Per 25 metus situacija Lietuvoje gerokai pasikeitė. Pokyčius gali iliustruoti padėties vertinimas pasitelkiant piliečių įtraukimo tipologijas. Jų įtraukimo klasifikacijos pasižymi tuo, kad pirmose pakopose įvardijami piliečių „nedalyvavimo“ lygmenys, kuriems būdinga situacija, kai gyventojas informuojamas apie valdžios sprendimus ir nurodoma, kaip jis turėtų prisitaikyti savo elgesiu. Tokie „nedalyvavimo“ lygmenys nenumato įtraukimo mechanizmų, kur piliečiai gali patarti ar dalyvauti darbo grupėse. Aukštesnio lygmens įtraukimo pakopos yra piliečių informavimas bei valdžios konsultavimasis su gyventojais, kai numatomos įvairios apklausų formos, piliečiai nuolat informuojami apie viešosios valdžios sprendimus bei jų aplinkybes. Tiesa, šis lygmuo dažnai vadinamas simboliniu dalyvavimu, nes piliečiai turi galimybę tik pareikšti savo nuomonę, bet į ją retai atsižvelgiama. Dar aukštesnis piliečių įtraukimo lygmuo („piliečių valdžia“) turi bendradarbiavimo ir partnerystės su viešąja valdžia bruožų. Šiam lygmeniui būdingos įvairios komisijos bei tarybos prie viešojo valdymo institucijų. Į komisijų ar tarybų sudėtį privalo būti įtraukta didelė dalis piliečių atstovų, šios tarybos turi įgaliojimus įpareigoti institucijas atlikti atitinkamus veiksmus ir t. t.

Taigi, Lietuvoje atlikti tyrimai rodo, kad piliečių įtraukimas pasikeitė nuo „nedalyvavimo“ iki „simbolinio dalyvavimo“, t. y. anksčiau dalis valstybės tarnautojų „konsultavimą“ traktuodavo kaip piliečių pamokymus, kaip jie turėtų elgtis, o dabar konsultacija su visuomene, nors dažnai – labiau deklaratyvi nei reali, tapo įprasta veikla prieš priimant sprendimus. Tiesa, aukščiau „simbolinio dalyvavimo“ lygmens nepakylame, nes formuojant tarybas ar komisijas jos nariais – piliečių atstovais – dažniausiai tampa viešojo valdymo institucijoms „patogūs“ asmenys arba tokių tarybų sprendimai lieka vien rekomendacinio pobūdžio.

Reikia pažymėti, kad bendruomeniškumo puoselėjimu ir piliečių įtraukimu vis labiau rūpinasi ir patys piliečiai – organizuojamos įvairios akcijos, steigiamos nevyriausybinės organizacijos, stiprinami vietos bendruomenių tinklai ir t. t. Jiems į pagalbą ateina ir akademinė bendruomenė. Kai kurie universitetai rengia studijų programas bendruomenių ir NVO lyderiams, o šiandien, balandžio 12-ąją, Vilniuje vyks IX praktinė-mokslinė konferencija „Efektyvumas viešajame sektoriuje: kuo vadybos teorijos gali pasitarnauti ir ką praktikai gali patarti?“, joje daug dėmesio bus skiriama bendruomeniškumo stiprinimo klausimams. Taigi, pilietiškumo puoselėjimas ne tik numatomas Vyriausybės programoje, bet ir jaučiami dideli impulsai „iš apačios“, t. y. visuomenės.

Piliečių įtraukimo (ar įsitraukimo) į sprendimų priėmimą tendencija ir planuose surašyti geri Vyriausybės norai gali sukurti aplinkybes proveržiui. Svarbu, kad iniciatyvos „iš apačios“ būtų ne slopinamos, o puoselėjamos. Analizuojant ankstesnių Vyriausybių patirtis, galima pastebėti pagrindines valdžios veiklos spragas, susijusias su piliečių įtraukimu: 1) visuomenė informuojama netinkamais metodais (informacijos prieinamumo stoka; informacijos pateikimo forma per sudėtinga suprasti piliečiams ir pan.); 2) ribotas konsultacijų ar kitų piliečių dalyvavimo metodų panaudojimo prieinamumas – tiek geografinis, kai gyventojas fiziškai atvykti negali į svarstymus, tiek finansinis, kai piliečiui per brangu dalyvauti ir pan.; 3) susiformavęs per didelis nepasitikėjimas valdžia menkina ir siūlomų piliečių įsitraukimo pagrįstumą bei tikėjimą permainomis.

Taigi, siekiant įtraukti kuo daugiau piliečių, svarbus aktyvus piliečių dalyvavimas, pasiekiamas įvykdant šias sąlygas: 1) užtikrinti piliečiams prieinamas ir realiai veikiančias priemones (pvz., apklausas, tarybas, nuoseklias konsultacijas ir pan.) dalyvauti priimant sprendimus; 2) šviesti piliečius apie priemonių dalyvauti priimant sprendimus prieinamumą bei jų panaudojimo efektą bendruomenei; 3) puoselėti pilietinę visuomenę.

Jau pati visuomenė (tiek pavieniai piliečiai, tiek bendruomenės ir NVO) imasi iniciatyvų, tad svarbu jų neriboti, o skatinti – ne deklaratyviai, bet realiais užsibrėžtų darbų rezultatais.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"