TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Berghoffas ir Balbieriškis

2013 09 04 6:00

Per patį atostogų įkarštį žmona iš „Berghoff“ parduotuvės parnešė kavinuką, mat senasis, patyręs kelis nedidelius gaisrelius, jau kurį laiką buvo netekęs savo plastikinės rankenos. Sužinojęs pirkinio įsigijimo aplinkybes, tik liūdnai šyptelėjau.

Turbūt pamenate, kad per pačius vasaros karščius supleškėjo Balbieriškio bažnyčia. Šiame gaisre žuvo ir vienam žymiausių XVII amžiaus Lietuvos tapytojų Johannui Gotthardui Berghoffui priskiriamas paveikslas „Šv. arkangelas Mykolas“. Deja, jokia krautuvė, draudimo bendrovė ar meistrų dirbtuvė šio praradimo niekuomet nekompensuos...

XXI amžiaus pradžioje Lietuvos bažnytinės dailės paveldą skaudžiai nuniokojo tokia gaisrų grandinė, kokios nebuvo jau seniai – degė Labanoro bažnyčia (2009 m.), Tytuvėnų vienuolynas (2012 m.), Paštuvos (2012 m.), Kulautuvos (2012 m.) ir Balbieriškio (2013 m.) bažnyčios. Tokia nelaimių serija kelia įvairių klausimų. Vagystės pėdsakų maskavimas? Piktavalio ar ligonio kerštas Bažnyčiai? Elektros įrangos gedimas? Įvykių tarpusavio ryšys ar tiesiog skirtingų atvejų sutapimas?

Kad ir kokios būtų šių nelaimių priežastys, jų padariniai yra labai sunkūs, tad rūpinantis adekvačia bažnyčių apsauga pirmiausia reikia tai turėti omenyje. Dažnai kalbama, kad priešgaisrinės signalizacijos sistemų įrengimas ir jų išlaikymas – brangus dalykas, tačiau tiek valstybės ir Bažnyčios institucijoms, tiek visuomenei derėtų suvokti, jog minėtų gaisrų sukelti praradimai – apskritai neįkainojami. Štai kad ir dailininko J.G.Berghoffo palikimas – Lietuvoje iki pastarojo meto būta šešių jam priskiriamų paveikslų. Vienas jų („Šv. Teresės Avilietės ekstazė“) drauge su barokiniu altoriumi ir unikaliu relikvijoriumi žuvo Labanoro bažnyčios gaisre, antras – šią vasarą Balbieriškyje. Ar (kada) ateis eilė ir kitiems?

Labai didelė klaida manyti, jog didžiausia tokių gaisrų žala – pastato praradimas, todėl džiaugiamasi Labanoro bažnyčios atstatymu (gerai, bet tai jau neautentiškas statinys!) arba guodžiamasi, kad Balbieriškio bažnyčia nebuvo įtraukta į architektūros paminklų sąrašus. Nepalyginti didesnė žala – vadinamųjų kilnojamųjų kultūros vertybių (altorių, vargonų, liturginių indų ir rūbų) žūtis. Kitaip nei pastato, šių dalykų nebeatkursi. Deja, kaip liudijo pirmieji dvasininkų ir net paveldosaugininkų (!) komentarai po gaisro Balbieriškyje, šie asmenys nė nenuvokė, kokių unikalių vertybių būta sudegusioje bažnyčioje. Per gaisrą žuvo XVII amžiaus pabaigos trijų altorių ansamblis, anot Aleksandros Aleksandravičiūtės, „vertingas tuo, jog įvairios pertvarkos per 300 metų neiškreipė barokinės altorių struktūros, nepakeitė architektūros ir drožybos meninio santykio. Lietuvoje iki šiol išliko tik keletas tokių vienastilių XVII amžiaus ansamblių“. Sudegė Tiškevičių lėšomis 1802 metais pastatyti 10 balsų vargonai, kurių, Girėno Povilionio liudijimu, „beveik visa mechanika ir vamzdynas išliko autentiški“. Netekome tapytojo J.G.Berghoffo rankai priskirto paveikslo „Šv. arkangelas Mykolas“, kuris, Dalios Vasiliūnienės žodžiais, reprezentavo „aukštą Vidurio Europos, taip pat Lenkijos ir Lietuvos barokinės tapybos lygį“ ir buvo „vienas įspūdingiausių šv. arkangelo Mykolo atvaizdų Lietuvos baroko dailėje“. Nebematysime didžiojo altoriaus paveikslo „Rožinio Švč. Mergelė Marija“, kuris buvo priskiriamas garsiajam italų tapytojui Michelangelo Palloni, freskomis puošusiam Pažaislio vienuolyną ir Vilniaus katedrą – Regimantos Stankevičienės vertinimu, šis kūrinys turėjo „didelę meninę, ikonografinę ir istorinę vertę“ ir išsiskyrė „provincijos bažnyčių tapybos kontekste“. Neberegėsime XVII amžiaus antros pusės altorinių paveikslų „Šv. Marija Magdalietė“ (anot R.Stankevičienės, tai buvo „Italijos mokyklos... dailininko“, galbūt to paties Palloni, „aukšto meninio lygio kūrinys“) ir „Šv. Antanas Paduvietis“ (R.Stankevičienė šį „įtaigų aukšto meninio lygio kūrinį“ priskyrė M.A.Palloni ir J.G.Berghoffui). Nebeliko XVII–XVIII amžių sandūra datuojamo „gana retos figūrinės drožybos“ procesijų altorėlio, kuris, R.Stankevičienės žodžiais, buvo ne vien „chrestomatinis medžio skulptūros ir drožybos pavyzdys“, bet ir „tikriausiai visoje Lietuvoje seniausias žinomas pagal pirminę paskirtį tebenaudojamas procesijų altorėlis“. Sąrašą būtų galima tęsti – XVII amžiaus pradžios sidabro taurė, XVIII amžiaus relikvijoriai...

Čia cituoti menotyrininkų (vadinamojo skaidrumo dėlei – šių eilučių autoriaus kolegų) vertinimai šiandien mums leidžia nuvokti Balbieriškio gaisro praradimų mastą. Guodžia bent tai, kad žuvusius kūrinius tyrinėtojai spėjo apžiūrėti, užfiksuoti (deja, nerestauravus žymiųjų paveikslų jų autorystės klausimas jau amžiams liks atviras) ir aprašyti leidinyje „Lietuvos sakralinė dailė“. Ten pat spėta įamžinti ir Tytuvėnų gaisre žuvusias Joniškio bažnyčios vertybes – monstranciją ir šv. Martinijono relikvijorių. Deja, dalis vertybių liko ne tik tinkamai neištirta, bet ir apskritai neužfiksuota – šiandien neturima nė vienos Paštuvos bažnyčios interjero nuotraukos, tad net nežinia, kokių praradimų atnešė šis gaisras...

Moralas? Pirma, rūpinantis bažnyčių apsauga reikia turėti galvoje ten esančių paveldo objektų vertę. Antra, ten, kur tokia vertė nežinoma, būtina ją nustatyti, t. y. sistemingai suinventorinti, užfiksuoti ir įvertinti bažnyčiose esantį turtą. Trečia, privalu imtis veiksmingų apsaugos priemonių. Nedelsiant. Jau dabar.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"