TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Blanki rinkimų kova: trūkumas ar pranašumas?

2009 05 27 0:00

2002 metais prezidento rinkimus laimėjęs Rolandas Paksas į rinkimų kampanijos mašiną vien oficialiai subėrė 3,2 mln. litų. 2004 metais prezidentu tapęs Valdas Adamkus įsuko 1,5 mln. litų atsiėjusį rinkimų vajų. 2009 metais išrinktoji prezidentė Dalia Grybauskaitė pasitenkino kuklia, jos žodžiais, ne daugiau kaip 480 tūkst. litų kainavusia kampanija. Ką tai byloja apie Lietuvos demokratiją?

Man įsiminė pasvarstymai, maždaug 2000 metais, viename Rusijos naujienų portale apie dujas, "artimąjį užsienį" ir rinkimų kampanijas. Ten buvo minimos milijardinės "Gazprom" apyvartos sumos ir samprotaujama, kad vos menkas lašelis tų gigantiškų lėšų, viso labo keli milijonai dolerių, galėtų užtikrinti Rusijai "savą" prezidentą tokioje valstybėje kaip, pavyzdžiui, Lietuva.

2002 metų prezidento rinkimų vajus kėlė minčių, kad toks scenarijus realus. Bet kokiu atveju tamsiosiomis technologijomis pagrįsta, neaiškaus plauko manipuliatorių sukonstruota rinkimų kampanijos mašina įrodė savo jėgą. Rinkimai atskleidė savo išvirkščią veidą - jie tapo panašūs į rinkėjų mulkinimo konkursą, o iš demokratijos, rodos, teliko vien valdžios paėmimo technika. Dėl tokių nerimą keliančių reiškinių buvo imtasi priemonių įstatymais pažaboti politinės reklamos siautulį. Apribojus reklamą, atslūgo ir politikams reikalingų lėšų poreikis.

Girdėti kalbų, kad šiuo metu su politinės reklamos apribojimais jau perlenkta lazda. Iš išorinės reklamos likę vien apgailėtini, gėdingi, nulaupyti stendai, politinės reklamos laidos veikia efektyviau nei migdančios tabletės, neliko aistros, kibirkščių, intrigos. Visa tai tiesa, tačiau tiesa ir tai, kad politinės kultūros ydų neįmanoma ištaisyti vienu ar kitu įstatymu. Pinigų kiekis rinkimų kampanijoje pats savaime nepagerins demokratijos kokybės.

Demokratijos tvirtovėje JAV rinkimų vajaus kuklumas nelaikomas pranašumu. Dabartinis prezidentas Barackas Obama savo rinkimų kampanijai surinko rekordinę 650 mln. JAV dolerių (1 mlrd. 755 mln. litų) sumą - dvigubai daugiau nei George'as Bushas ir Alas Gore'as kartu sudėjus per 2000 metų JAV prezidento rinkimus. Sakoma, kad surenkamos lėšos leidžia ir verslui, ir paprastiems piliečiams išreikšti savo pilietinę poziciją dar prieš prasidedant rinkimams ir tuo labiau išryškinti tikruosius lyderius, o kandidato gebėjimas surinkti pinigus atskleidžia jo vadybinius bei organizacinius sugebėjimus, kurie susiję su gebėjimu valdyti valstybę. Spalvinga rinkimų kova aktyvina pilietinį ir politinį gyvenimą, didina rinkėjų aktyvumą, o tai padeda stiprinti demokratiją.

Tačiau akivaizdžios ir tokio pinigų malūno ydos. Politikas, gaudamas lėšų iš verslininkų, oficialiai niekuo jiems neįsipareigoja, tačiau vis dėlto visada liks įtarimų, kad tarp politiko ir dosniųjų jo rėmėjų užsimezga "ypatingas" ryšys. Paprastai dalis pinigų patenka iš juodų, neidentifikuojamų šaltinių. Galų gale iškyla rinkimų legitimumo klausimas, kurio nereikėtų nuvertinti - kas laimėjo, verčiausias kandidatas ar pinigų maišo sukurtas įvaizdis? Šalia šių klasikinių argumentų Lietuvoje išlieka reikšmingas ir jau minėtas užsienio valstybių įtakos faktorius.

Besivaikydami laimės paukštę politikai gali prarasti realybės jausmą. Stengdamasis pasivyti R.Paksą 2002 metais V.Adamkus išleido 3 mln. litų, nors rinkimams surinko vos 1,8 mln. litų. Pralaimėjęs rinkimus kandidatas tapo neįdomus potencialiems donorams. Ši skola ir jos kompensavimo istorija yra liūdnas Lietuvos demokratijos puslapis.

Atsižvelgus į visa tai, veikiau teigiamai derėtų vertinti didelių išlaidų nepareikalavusią Lietuvos prezidento rinkimų kovą, juolab kad rinkėjų aktyvumas šį kartą vis dėlto buvo net didesnis nei per praėjusius prezidento ir Seimo rinkimus. Nemanau, kad mums čia derėtų lygiuotis būtent į JAV. Pasaulyje yra ir daugiau demokratinių rinkimų patirties turinčių valstybių, o šioji patirtis labai įvairi. Dėl blankios rinkimų kampanijos atsakomybę turėtų prisiimti ne tik politikai ir politinės partijos, bet ir mes patys, politikos apžvalgininkai ir žiniasklaida, dažnai formaliai žiūrėję į savo pilietinę pareigą. Kandidatai ir pati rinkimų kovos eiga buvo pristatoma lyg dirbant atbulom rankom, be išradingumo, entuziazmo ir būtinos kompetencijos, kartais tarsi suirzus, kad rinkimai neatneš tiek įplaukų, kiek tikėtasi.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"