TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Blogai, bet dar ne pasaulio pabaiga

2015 06 19 6:00

Gegužės pabaigoje Airijoje įvyko istorinis referendumas ir daugumos valia katalikiška vadinamoje šalyje buvo įteisintos tos pačios lyties asmenų santuokos. Iki 1993 metų už homoseksualumą dar bausta, o dabar Airija – pirmoji pasaulyje valstybė, apsisprendusi dėl to, kas pagal Bažnyčios mokymą apskritai nevadintina santuoka, visuotiniu plebiscitu.

„Svetur gyvenantys Patrikai, Augustinai, Kotrynos, kuriuos tėvai pavadino šventųjų garbei, skubėjo namo, kad galėtų pasisakyti už tos pačios lyties asmenų santuokas, – naujieną iš Airijos komentuoja Zanzibaro katalikų vyskupas Augustine’as Shao. – O kadaise airiai evangelizavo visą Europą.“ Su juo tropinėje saloje Indijos vandenyne šnekučiavomės visai ne apie pokatalikišką, kaip įvardija kai kurie apžvalgininkai, šalį, o apie tai, kaip gyvena katalikų mažuma musulmoniškoje visuomenėje. Kalbą apie Europą vyskupas pradeda pats, neklausiamas. Pasirodo, Tanzanijoje gimusiam A. Shao trejus metus teko gyventi ir studijuoti Vokietijoje. Apie mus, europiečius, jis atsiliepia pesimistiškai, teigia, kad jei ir suprasime, jog dėl religijos nuosmukio praradome gebėjimą atskirti gėrį nuo blogio, bus per vėlu. Žvilgsnis iš kitos Gibraltaro sąsiaurio pusės, kur, kaip manoma, po dešimtmečio katalikų bus daugiau nei čia – apokaliptinis.

Apokaliptinių nuotaikų apimti ir vietiniai, pavyzdžiui, garsusis rašytojas Michelis Houellebecqas – daugiausia į užsienio kalbas verčiamas nūdienos prancūzų autorius, publikuojantis vieną distopiją po kitos. Išpuolio prieš „Charlie Hebdo“ dieną išleistas naujausias jo romanas „Soumission“ („Pasidavimas“) išsyk tapo bestseleriu. Jame rašoma apie Prancūziją po kelerių metų: šalis valdoma musulmoniškos partijos, įsigalioja supaprastinta šariato versija, moterys viešumoje užsidengusios plaukus. Tiesa, interviu savaitraščiui „Le Figaro Magazine“ M. Houellebecqas pažymėjo, kad nors romano veiksmas vyksta jo tėvynėje, Prancūziją jis laiko viena iš šalių, kurios grumiasi dėl gyvenimo savižudiškame žemyne. Autorius įvardijo, kad vakariečiai žudosi ekonomine, demografine, o svarbiausia - dvasine prasme. Pagrindinis knygos veikėjas, nusivylęs kultūriniu Apšvietos eksperimentu, galų gale atsiverčia į islamą. Vakarietiškos kultūros apokalipsė, kurios, regis, netgi laukta, jau čia pat.

M. Houellebecqas išplėtoja dabartinę situaciją iki jos loginės baigties arba, populiariai tariant, sutirština spalvas. Taip savo distopijose darė ir Jonathanas Swiftas, George’as Orwellas ar Aldousas Huxley, vaizduodami, kaip atrodytų visuomenė, jei esama būklė sunkėtų. Paklaustas, ar islamo režimas įmanomas Prancūzijoje, rašytojas atsakė, kad taip, tik ne 2020-aisiais, kaip vaizduojama romane. Tokio pobūdžio literatūra šokiruoja, ypač jaunąją optimistų kartą, kurie iki Rusijos agresijos Ukrainoje manė, kad karai – pamirštas reikalas, o technologijų pažanga leidžia šiame ašarų klonyje gyventi vis ilgiau, sočiau, įdomiau. Visgi pirminei nuostabai praėjus, supranti, kad distopiniai svarstymai sukėlė minčių apie tai, kokioje visuomenėje gyveni, kurias iš diagnozuotų ligų atpažįsti.

Kita vertus, apokaliptinės nuotaikos atpalaiduoja nuo aktyvaus veikimo. Kyla klausimas, kam apskritai stengtis, jei bet kuriuo atveju artėjama prie bedugnės krašto. Tačiau toks mąstymas grindžiamas prielaida, kad tai, kas vyksta, tęsis, nebus užkardyta ar bent jau pakreipta kiek kitu keliu. Patenkama į baimės ir apatijos spąstus. Laukiant barbarų atėjimo, kaip rašė graikų poetas Konstantinas Kavafis, gyvenimas sustoja. Senatas nesirūpina įstatymais, senatoriai dykaduoniauja, imperatorius jau parengė jų vadui sveikinimą, negirdėti oratorių balsų, „nes šiandien barbarai įžengs į miestą“.

Faktas, kad šventojo Patriko šalies gyventojai, kurių beveik pusė vis dar eina į šv. Mišias bent kartą per savaitę, entuziastingai balsavo už vienalytę santuoką, interpretuojamas skirtingai. Pasak vienų, tai visiškas katalikybės pralaimėjimas, pasak kitų – jautrus katalikų atsivėrimas. Pastarasis diskursas, kurį galima apibendrinti fraze „taip balsavome ne atmesdami katalikybę, o būtent dėl jos“ glumina labiausiai. Tai yra Bažnyčios mokymo apvertimas aukštyn kojomis. „Niekada savo gyvenime neremsiu vienalyčių santuokų, – sako Zanzibaro vyskupas ir dar priduria: - Tačiau nesmerksiu homoseksualių asmenų. Popiežius mus perspėja. Tapkite draugais, būkite drauge.“

A. Shao dėsto, kad Europa tik vadinama krikščioniška, o iš tiesų tokia nebėra. Tai akivaizdu jau kurį laiką, airių referendumo rezultatai tai tik patvirtina. Visgi atrodo, kad neretai prieš šį faktą užsimerkiama, galbūt pateisinant neveiksnumą ar net pasidavimą, kaip tai aprašo M. Houellebecqas. Persiėmimas apokaliptiniais įvaizdžiais bei pesimizmu nėra veiksmingas. Popiežius emeritas Benediktas XVI kalbėjo, kad Bažnyčia turi būti kūrybinga mažuma. Katalikai mažuma jau tapo, tik nežinoma, ar kūrybinga. Panašu, kad pamirštama, jog Bažnyčia ne vien kenčia, bet ir kovoja. Iki pasaulio pabaigos.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"