TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

"Bomžai": mūsų būklės diagnozė

2011 03 03 0:00

Laidos anonse vedėjas klausia: "Kokie gyvūnai gyvena požemiuose?"

"Bomžai!" - atsako viktorinos dalyvis.

Studijoje visi smagiai kvatoja.

Kaip itin išradingas ir linksmas šis epizodas visuomeninio transliuotojo eteryje buvo kartojamas ne vieną vakarą.

O tuo metu gatvėse nuo speigo stiro benamiai. Kai kas iš jų per tą laiką gal net spėjo išleisti paskutinį kvapą ir buvo palaidotas kaip asmuo, kurio tapatybė nežinoma.

Bet televizija tik atspindi tikrovę.

Mūsų visuomenėje jau seniai įsitvirtino tokios pažiūros, kurios nenusileidžia rasizmui. Tas, kas nugarmėjo į dugną, likusiųjų akyse daugiau nebėra žmogus - net ir bendrinis vardas jam parinktas atitinkamas.

Prasigėrę, prasmirdę, nuolat besitrainiojantys prie šiukšlių konteinerių ar parduotuvių prieigų ir įkyriai prašantys centų, jie jau pačiu savo buvimu mums nuolat primena tai, ko mes nenorime prisiminti. Mūsų atsakas - panieka ir pasišlykštėjimas.

Kalti jie patys - kad neturėjo valios ir patys save nužmogino.

Skirtumą tarp tikrųjų žmonių ir tų, kurie juos tik primena, neklystamai jaučia įmitę prekybos tinklų apsaugininkai. Už vagystę "bomžai" tiesiog nutempiami ten, kur nėra stebėjimo kamerų, ir negailestingai suspardomi. Kalbama, kad po to būna ir mirusių, panašių į sušalusius.

"Bomžai" - vienintelė kategorija, kuri realiai neturi pilietinių teisių. Tačiau tas, kas nėra žmogus, jų ir negali turėti. Nebent kada nors Seimas susiprotėjęs priimtų specialų "Bomžo" įstatymą, panašų į tą, kuris draudžia žiaurų elgesį su gyvūnais.

Tai padaryti vertėtų ir dėl sparčiai augančios "bomžų" populiacijos. Ji byloja, kad toli gražu ne visi iš jų tokį gyvenimą pasirenka savo noru.

Aš tai supratau dar tuomet, kai prie šiukšlių konteinerių pradėjau pastebėti blaivius ir net inteligentiško veido žmones. Kas juos privertė įveikti savo orumą ir tapti atliekose besikapstančiomis žiurkėmis, nesunku atspėti.

Šis reiškinys glaistomas parodomosiomis "atjautos dienomis" ar kalėdinėmis akcijomis, po kurių viskas lieka, kaip buvo. Ir net krikščioniškosios labdaros organizacijos, nuolat dirbančios nematomą kilnų darbą, iš esmės čia nieko negali pakeisti - tik tuo tarpu pamaitinti tuos, kuriuos pamaitinti išgali.

Ačiū joms ir už tai. Tačiau ką pasakytų Kristus, matydamas, kad vieni alksta ir šąla, o kiti tuo metu mėgaujasi neregėta prabanga?

Tai labai gerai žino Šventojo Rašto aiškintojai, tačiau jie kažkodėl tyli. Nenorom peršasi išvada, kad ta tvarka, kurią mes dabar turime, juos visiškai tenkina.

Juos suprasti ne itin sunku: ilgai persekioti komunistų, jie pagaliau pajuto šventą ramybę. Ir visišką kūno sotumą, kurį garantavo restitucija.

Tačiau tikėjimo doktrina reikalauja ne tik asketizmo, bet ir besąlygiškos ištikimybės. Jeigu Šventojo Rašto aiškintojai ir toliau bus nebylūs, vietoj jų neišvengiamai prabils kas nors kitas - gal net tie patys komunistai, tik pasivadinę kitaip.

Praeityje šitaip jau buvo. Tas, kas gyveno sovietiniais laikais, turbūt dar prisimena tokį dalyką kaip Komunizmo statytojo moralinis kodeksas. Iš esmės jis buvo nurašytas nuo Kalno pamokslo, pastarąjį modifikuojant ir, žinoma, praleidžiant tai, kas susiję su Dievu. Kokia gi buvo šio eksperimento kaina, visi dar irgi prisimename.

Bet grįžkime prie ištakų.

Kristaus pasakymas, kad greičiau jau kupranugaris pralįs pro adatos ąselę, negu turtuolis pateks į dangų, dabartinėje Lietuvoje įgauna neįtikėtinai aktualų skambesį - tereikia prisiminti du laukinio kapitalizmo dešimtmečius. Tačiau neužmirškime, kad mūsų šalyje turtuoliai - tai ne tik VP dešimtukas, bet ir labai nemaža dalis politikų bei aukštų pareigūnų. Be to, net ir tie, kurie dar nespėjo užsikirsti kelių į amžinąją palaimą, savo misiją politikoje supranta kaip uolų tarnavimą turtingiesiems. Iš čia - ta tvarka, kuri gimdo šiurpius socialinius kontrastus. Iš čia - neįveikiamas įprotis visas valstybės problemas spręsti ir taip vos alsuojančiųjų sąskaita. Iš čia - neišsemiamos galimybės, uždirbant milijonus, valstybei numesti skatikus.

Matyt, ne be reikalo kai kurie mūsų politikai taip mėgsta nuosavybę vadinti šventa. Tačiau negali būti šventa tai, kas pavogta ar susikrauta visų kitų sąskaita. Beje, šventa nuosavybės nevadina ir Vatikanas. Maža to, garsiojoje popiežiaus Jono XXIII enciklikoje "Mater et Magistra", įkūnijančioje socialinį Bažnyčios mokymą, kaip sveikiausia moralės ir ekonomikos požiūriu įvardijama smulki bei vidutinė šeimos nuosavybė, taip pat pabrėžiama būtinybė ginti darbo žmonių teises ir mažinti socialinę nelygybę. Tokių raginimų pas mus neišgirsi net iš krikščionių demokratų.

Tuo tarpu Vakaruose jau randasi vis daugiau turtuolių, pasiryžusių pralįsti pro adatos ąselę. Praėjusią vasarą net keturiasdešimt JAV milijardierių ir jų šeimų pasižadėjo paaukoti labdarai daugiau negu pusę savo turto. Kitaip sakant - "bomžams". Šios neregėtos kampanijos iniciatoriai - Billas Gatesas ir Warrenas Buffettas. Kiek teko girdėti, duotas žodis tesimas.

Bet mes turbūt dar nesame tokie turtingi, kad jau galėtume pradėti dalytis.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"