TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Brandus asmuo, brandus krikščionis

2014 03 29 6:00

Kad tikintieji turėtų daugiau progų išgirsti visų evangelistų užrašytas žinias apie Jėzus Kristaus gyvenimą ir jo mokslą, sekmadieniais skaitomos ne tos pačios evangelijų ištraukos kiekvienais metais, o tik kas trečius metus. 

Taigi 2014-aisiais sekmadienio pamaldose daugiausia girdėsime Evangelijos pagal Matą tekstus, kitąmet – Evangelijos pagal Morkų, 2016-aisiais – Evangelijos pagal Luką ištraukas. O kur subtilioji, mįslingoji Evangelija pagal Joną? Parinktos ištraukos iš šios, ketvirtosios, Evangelijos išdėstytos gavėnios ir Velykų laiku, bet tos pačios irgi grįžta tik kas trejus metus.

Praėjusį, trečiąjį, gavėnios sekmadienį girdėjome arba skaitėme Jono Evangelijos 4-ąjį skyrių apie Jėzaus apsilankymą jo tautiečių nemėgstamoje Samarijos provincijoje. Prie patriarcho Jokūbo šulinio atėjusiai vandens semtis samarietei Jėzus atskleidžia savo pasiuntinybę ir jos nuodėmingą gyvenimo istoriją. Tada ši pradeda apaštalauti: šaukia savo miesto gyventojus eiti paklausyti nepaprasto pranašo ar tiesiog Visagalio siunčiamo Mokytojo ir Gelbėtojo. Ir daugybė miesto gyventojų patiki Jėzaus skelbiama išganymo naujiena.

Šiam, ketvirtajam, gavėnios sekmadieniui skirtas visas 9-asis Evangelijos pagal Joną skyrius. Iš sakyklos išgirsime jį skaitant sutrumpintą, su praleidimais, o namie (ar gali būti Lietuvoje šviesių šeimų, neturinčių Naujojo Testamento?!), be abejo, perskaitysime ir apmąstysime visą skyrių. Ir ką rasime?

Sostinėje Jeruzalėje dideli sambūriai – rudeninė Palapinių šventė, prisimenant, kaip iš Egipto vergijos ištrūkę protėviai keliavo per dykumas ir gyveno palapinėse, kartu dėkojant pasaulio Kūrėjui už tų metų derlių. Šventėje Jėzus sutinka iš prigimties aklą žmogų ir atveria jam akis. Šis džiūgauja, išvaduotas iš nuolatinės tamsos, ir dalijasi džiugesiu su kiekvienu sutiktuoju: „Taip, tai aš, gimęs neregys, o žmogus, vardu Jėzus, padarė iš seilių purvo, patepė man juo akis ir pasiuntė nusiprausti į Siloamo tvenkinį. Aš nuėjau, nusiprausiau ir dabar regiu.“

Žmonės stebisi ir džiaugiasi, o griežtieji tikėjimo tradicijų saugotojai fariziejai suirzę: tas stebukladarys – ne Dievo siųstas! Jis pažeidė griežčiausią draudimą – ką nors veikti šabo dieną! Gal čia kokia painiava? Pradeda kamantinėti kartu buvusius jo tėvus: „Ar čia tikrai jūsų sūnus, ar tikrai gimęs neregys, kaip jis praregėjo?“ Pabūgę įtakingos fariziejų partijos veikėjų, tėvai traukiasi: „Taip, jis mūsų sūnus. Taip, jis gimė aklas, o kaip praregėjo, klauskite jo paties, jis jau suaugęs.“ Sūnus atkakliai liudija tiesą: „Mano geradarys – tikras pranašas. Jeigu jis nebūtų iš Dievo, nebūtų galėjęs nieko panašaus padaryti.“

Taip sutinkame tikrai subrendusį žmogų. Sveikai mąsto, tiesiai sako, nepaisydamas grėsmės būti išvytas iš galingos griežtųjų tradicionalistų bendruomenės, nors tai jam tiesiog reikštų civilinę mirtį.

Mes gėrimės brandžiais žmonėmis, kurie turi protingus įsitikinimus ir jų laikosi. Kuo apskritai pasižymi brandus asmuo?

Apie brandžią asmenybę galima daug pasakyti, bet gal ryškiausiai matome, kad toks žmogus yra objektyvus sau ir kitiems, suvokia savo poelgių motyvus bei pasekmes, jaučiasi už tai atsakingas. Jis geba palaikyti tvarius ryšius su aplinka, kuri ne visuomet jam palanki. Vadovaujasi mąstymu, atsižvelgia ir į intuiciją. Nesusigūžta dėl nepalankių aplinkybių, neaiškumų, abejonių. Pats mąsto ir priima rimtų žmonių pastabas bei kritiką. Jis nėra kaip vėjo malūnėlis, kas minutę keičiantis kryptį, bet nėra ir įsikirtęs į kokią vieną pažiūrą ar nuomonę, nors jam baslį ant galvos tašyk. Moka dirbti ir bendrauti, blaiviai mylėti artimuosius. Galima sakyti, brandus žmogus sugeba pasijusti esąs teisingame kelyje, o susvyravęs vėl į jį grįžti.

O kuo pasižymi brandus krikščionis? Pirmiausia – viena pasaulėžiūra.

Nebrandaus krikščionio pasaulėvaizdis – tikras kratinys. Viena vertus, jis pripažįsta visagalį pasaulio Kūrėją ir valdovą, kita vertus, jam svarbūs ir Zodiako ženklai, ir Arklio ar Kiškio metai, ir kažin kokios beasmenės jėgos. Kasdienę tokio žmogaus gyvenimo ir elgesio programą diktuoja horoskopai...

Brandžiam krikščioniui vadovauja ne smulkių dorinių nurodymų ir patarimų kodeksas, o blaivi Dievo ir žmonių meilė. Malda jam – ne priemonė „pakinkyti“ Dievo visagalybę, kad tarnautų asmeniniams poreikiams, išskaičiavimams ar užgaidoms, bet palaiminga galimybė artimai bendrauti su Amžinuoju Tėvu ir su mūsų dieviškuoju Broliu – Kristumi. Brandus krikščionis džiaugiasi, kad priklauso didžiajai Dievo vaikų šeimai – Bažnyčiai, ir joje sutartinai su milijonais kitų Dievo vaikų kuria šviesesnį pasaulį.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"