TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Brangiai kainuojantis aplaidumas

2015 06 11 6:00

Vilniaus apygardos teismo nuosprendis, kuriuo išteisinti buvę OMON vadai Boleslavas Makutinovyčius ir Vladimiras Razvodovas, atskleidė Lietuvos teisėsaugos bėdas. Teisėsauga egzistuoja tarsi kitoje planetoje, neturinčioje nieko bendra su Lietuvos realybe. 

Sunku buvo patikėti ausimis klausant argumentų, kad Lietuvoje nebūta nei ginkluoto konflikto, nei okupacijos. Teisėjas paaiškino, jog minėti asmenys jau 25 metus persekiojami už tai, kad sukėlė nesunkius kūno sužalojimus dviem pareigūnams ir, sunaikindami infrastruktūros objektus, padarė 2 tūkst. litų žalą. Jie kaltinami 1991 metais padarę nusikaltimus žmogiškumui ir karo nusikaltimus pagal Ženevos konvenciją - pažeidę elgesio su civiliais asmenimis taisykles (nors minėta, kad nukentėjo ne civiliai, o pareigūnai!).

Teisėsaugos sistema, 25 metus vėžlio greičiu šliaužusi teisingumo link, galų gale pliumptelėjo ir nusmego į absurdo liūną. Ir tai nutiko byloje, dėl kurios ne vienas generalinis prokuroras viešai daužė kumščiais į krūtinę ir skelbė ją šventu savo prioritetu!

Čia cituoti teisėjo teiginiai paimti iš konteksto. Jie turi kažkokį pagrindą ir kažkokią prasmę teisiniuose dokumentuose, bet juk ši rezonansinė byla visų pirma skirta Lietuvos visuomenei. Teisėsaugos veikla yra prasminga tiek, kiek padeda įtvirtinti teisingumą ir stiprina visuomenę. Iš teisėjo lūpų sklindantys žodžiai žmonėms atrodė mažų mažiausiai absurdiški, o iš tikrųjų daug blogiau - jie griovė istorinę atmintį, žeidė valstybės politiką ir jos autoritetą, viską nudažė liguista reliatyvumo spalva. O jeigu taip - ar iš tiesų tai buvo teisiškai nepriekaištingi argumentai? Bet pirma reikėtų pasvarstyti, ar gali teisė kirstis su teisingumu? Manau, kad ne.

Suprantama, jog negalima iš anksto teigti, kad vieni ar kiti asmenys yra kalti ir būtinai turi būti nuteisti. Tačiau čia kalbama ne apie tai, o apie nelemtai ir kvailai susiklosčiusią padėtį, apie nedovanotinai keistus teiginius, sklindančius iš teisininkų lūpų. Mažas pavyzdys - minėta 2 tūkst. litų žala. Tiek 1991 metais buvo įvertinta sunaikinta muitinės postų infrastruktūra, bet juk pateikiant žalos išraišką visuomenei reikėtų ją įvertinti pagal šių dienų kainų lygį, nes dabar šis buhalterinis faktas tapo klaidinančia žinia. Dar daugiau, vertinant omonininkų veiklą minėti pareigūnų sužalojimai ir padaryta žala tėra šalutiniai dalykai. Tikroji jų veiksmų esmė - puolimas prieš atsikūrusią valstybę, siekimas įbauginti ir suskaldyti visuomenę, o to prokurorai ir teisėjai nesugebėjo įvertinti ir išreikšti.

Svarstoma, kas kaltesnis, kad patekome į tokią apgailėtiną padėtį, - teismas ar prokuratūra? Padėtis nebūtų tokia beviltiška, jei bent viena šių institucijų būtų dirbusi nors iš dalies patenkinamai. Prokuratūra ne visai tinkamai parengė kaltinimus, o teisme vangiai gynė savo poziciją, nepanoro užkamšyti išryškėjusių spragų. Teismo veiksmai taip pat nebuvo tobuli. Tarptautinės teisės ekspertas Justinas Žilinskas kalba, kad teismas neįvertino tarptautinės praktikos, jog nusikaltimai, apie kuriuos kalbama, gali būti padaromi ir taikos sąlygomis. Be to, teismas turėjo ir kitą išeitį - grąžinti bylą prokuratūrai papildyti, bet buvo pasirinktas savotiškas akibrokšto kelias, beje, žeidžiantis ir pačių teismų autoritetą. Politikai puolė kritikuoti tokį teismo sprendimą, tačiau dalis kaltės tenka ir jiems - ypač tiems, kurie specializuojasi teisėtvarkos klausimais. Problemą iš dalies nulėmė tai, kad tik neseniai įstatymais buvo sudaryta galimybė įtariamuosius teisti už akių. Tuo metu įprastiems nusikaltimams jau buvo suėjęs senaties terminas, tad prokurorams teko remtis tarptautinėmis konvencijomis, kurias taikyti Lietuvos teisėsaugininkai neturi patirties.

Pasišovusi teisti įtariamuosius už akių Lietuvos teisingumo sistema pradėjo žaidimą pati su savimi - ir pati prieš save pralošė. Be kita ko, suduotas smūgis ir tarptautiniam šalies prestižui.

Beje, ši istorija - tai pavyzdys, kai problemos kyla ne dėl kokių nors objektyvių aplinkybių ar menko finansavimo, o dėl aplaidumo, proto vangumo, kvalifikacijos stygiaus.

Lietuvos dėmesį ne pirma savaitė yra prikausčiusi tragiška į Baltijos jūrą nukritusio lėktuvo An-2 istorija, taip pat paženklinta aplaidumu. Daug kalbėta apie nevykusią gelbėjimo operaciją, tačiau pamažu ryškėja ir kiti šios istorijos aspektai. Skristi per Baltijos jūrą 1981 metais pagamintu "kukurūzniku" jau iš pirmo žvilgsnio atrodo ganėtinai rizikingas sumanymas. Beje, lėktuvo konstrukcija - 1947 metų, tai yra senokai atgyvenusi. Lėktuvas turi vieną variklį, tad jam sugedus virš jūros tragedijos išvengti beveik neįmanoma. Lėktuvą skrydžiui rengė gerą reputaciją turėjusi danų bendrovė, tačiau pastaruosius penkerius metus lėktuvas buvo neskraidęs, o prieš tai priklausė bankrutavusiai lenkų bendrovei, kuri greičiausiai kurį laiką neskyrė dėmesio jo priežiūrai. Čia verta pažymėti, jog ir ne specialistams žinoma: nenaudojami prietaisai pradeda veikti nepatikimai. Aviacijos ekspertas Vidas Kaupelis įsitikinęs, kad katastrofos priežastimi kaip tik ir tapo variklio gedimas. Tokiu lėktuvu itin rizikinga skristi virš vandens, nes jo ratai neįsitraukia. Lėktuvas neturėjo atsakiklių, avarinių švyturėlių, kurie praneštų apie avariją ir nurodytų vietą (motyvas - kol kas neįsigaliojo atitinkami Europos Sąjungos reikalavimai!). An-2 buvo neapdraustas. Beje, galbūt tai nėra atsitiktinumas, nes sunku įsivaizduoti draudimo bendrovę, kuri sutiktų apdrausti tokį rizikingą žygį. Pilotai netgi neturėjo hidrokostiumų, greičiausiai - ir plausto. Dėmesio vertas ir dar vienas epizodas: Katlebergo oro uosto, kur į paskutinį skrydį išsiruošęs An-2 nusileido pasipildyti degalų, vadovas Kjellas Brattforsas teigia siūlęs pilotams paskolinti hidrokostiumus, kurių turi net septynis, tačiau pilotai atsisakę.

Žiniasklaidos priemonės ir kai kurie apžvalgininkai kėlė didžiulį triukšmą, kad įvykus nelaimei valstybės institucijos vangiai reagavo. Tiesos tokiuose kaltinimuose esama, tačiau ne valstybės institucijos kaltos, kad katastrofa įvyko. Jos priežastys greičiausiai liks nenustatytos, tačiau neatsakingumo požymių rengiant tragiškai pasibaigusį skrydį tikrai esama.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"