TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Brangiausias žiemos hobis

2014 01 31 6:00

Kiekvienas mūsų esame savaip pamišę dėl tik mums svarbių aistrų, pomėgių, laisvalaikio leidimo būdų. Tai – asmeninis reikalas. Tačiau ar jūs, mieli mokesčių mokėtojai, žinote, kad visi be išimties priklausote, nė patys to neįtardami, vieno hobio klubui? Dar daugiau - kasmet mokate narystės mokestį, nors galbūt niekada nesate tuo hobiu užsiiminėję.

Poledinė žūklė. Tai – brangiausias visuomenės hobis, kasmet pareikalaujantis šimtų tūkstančių litų. Tie pinigai išleidžiami žvejų-fanatikų gelbėjimo operacijoms. Galvas dėl žuvelių pametę, atsargumą krante palikę poledinės žūklės entuziastai lipa ant ledo, rizikuoja, gręžia eketes ten, kur to daryti nevalia. Jiems tai – hobis, šventas reikalas.

Ir kai gamta neišvengiamai parodo nagus, kai poledinės žūklės klubo auksiniai nariai įlūžta (šiemet Kuršių marios jau pareikalavo pirmų aukų), už jų gyvybių gelbėjimą mokame visi. Ne tiesiogiai, žinoma, o per gelbėjimo tarnybas.

Pamaryje rizikuoja pasieniečiai, valandų valandas stebėti uosto akvatorijoje tarsi pingvinai ledynus nutūpusius žvejus priversti uostininkai, viską metę pulti gelbėti ant atskilusių ledo lyčių atsidūrusius nelaimėlius sraigtasparniu lekia kariškiai. Visa tai mums kainuoja žvėriškus pinigus - vien pakelti sraigtasparnį atsieina apie 6 tūkst. litų. Eikvojami normuoti pasieniečių degalai, blaškomas laivus į uostą vedančių kapitonų dėmesys. Savo gyvybėmis dėl pamišusių žvejų rizikuoja gelbėjimo tarnybų vyrai.

Nors patys gelbėtojai niekada to viešai nepasakys, patikėkite, jie labai pyksta ant tokių žvejų. Ir ne dėl to, kad tenka trilinkiems skubėti į gelbėjimo operacijas. Neretai atvykę gelbėtojai yra pasiunčiami atgal į krantą, mat žvejys, įlūžęs ir pats arba draugų padedamas išsikapanojęs, nori toliau žvejoti, nors pagalba jau būna iškviesta.

Yra tekę girdėti neįtikimų istorijų, kai nuo ledo lyties nukelti ir saugiai už mūsų pinigus į krantą palydėti žvejai apsisukę grįžo guminėmis valtimis atgal prie tos pačios tolyn į jūrą nešamos atskilusios ledo salos. Mat skubant juos traukti iš grėsmės lizdo ant trūkinėjančio ledo liko įranga su laimikiu.

Pajūryje iki šiol sklando legendos apie grupę žvejų, kurie tiesiog pasityčiojo iš gelbėtojų. Nužingsniavę tolimą kelią iki Kuršių marių vidurio, jie gaudė stintas. Gaudė ir šildė vėsias organizmo šachtas alkoholiniais gėrimais. Kai atsibodo žvejoti, o svaigalai įpūtė pinčiuko drąsos, vyrai imitavo nelaimę. Paskambino gelbėtojams ir pranešė apie bėdą. Šie atvyko ir nugabeno „nelaimėlius“ į krantą. Valio! Sėkminga operacija. Ir tik vėliau prie taurelės tie patys žvejai neva gyrėsi, kaip „išdūrė“ tarnybas - pasinaudojo jų paslaugomis lyg taksi.

Tokios istorijos – gyva tautosaka, kurioje visada yra dalis tiesos grūdo. Kaip brangiausio hobio mėgėjai elgiasi ant marių ledo Malkų įlankoje Klaipėdoje? Ši įlanka skirta laivams plaukti, todėl ten - gilus farvateris. Laivakelis turi būti laisvas, išvalytas, be jokių ledų. Ir jis trukdo žvejams! Mat auksinių žuvelių fanatikai nutūpę visą įlanką prie pat farvaterio. Ne vienas jų įžūliai gręžia eketes net už žaliomis bujomis pažymėtos takoskyros. Ir dar piktinasi, kad uosto ledlaužis „Perkūnas“ išdaužo ledus ir taip esą sumažina poledinei žūklei tinkamą plotą. Čia juk tas pats, kas užsimanyti piešti kreidelėmis ant automagistralės asfalto ir skųstis, kad joje pilna mašinų.

Šis pavyzdys yra perpasakotas vieno žvejų drausmintojų. Neoficialiai jis net palygino tokią žvejybą su kelių girtų medžiotojų siautėjimu miške, o paskui - su verkšlenimu, kad nušautas jų draugas.

Jei žvejai turi tokį visuomenei brangų hobį, gal ir susimokėti reikėtų už jį? Norvegijoje, kuri nėra Europos Sąjungos (ES) narė, pavojingomis paskelbtose ledo zonose žvejojantys ir į nelaimę pakliuvę žvejai valstybės patirtas jų gelbėjimo išlaidas padengia patys. Tačiau Lietuvoje poledinės žūklės kaubojai puikiai žino - čia galioja ES konvencijos, o pagal jas už žmonių gelbėjimo operacijas sumoka valstybė iš mūsų visų suneštų pinigų. Žvejai nemoka net už laivų, kurie kartais apgadinami juos gelbėjant, remontą.

Kai sąmoningai, tyčia lipama ant ledo, net plono, net skilinėjančio, nelaikoma, kad žmogus sau ir kitiems kelia pavojų, už kurį turėtų būti baudžiama. Ir tai ne tas pats, kai vaikas įkrenta į žolėje "pasislėpusį" neuždengtą šulinį ar kai jachta užplaukia ant seklumos, kurią netikėtai marių dugne suformavo srovės.

Valstybė nesugeba pažaboti nutrūktgalviško žvejų elgesio. Neefektyvios yra ir naujos prevencinės priemonės, tokios kaip smaigai, nes juos žvejai paprastai laiko kišenėse, o ne ant kaklo. Kai žmogus įlūžta, lediniame vandenyje iš šlapios kišenės išsitraukti smaigų beveik neįmanoma.

Mums dar reikia daug mokytis. Pirmiausia – atsakomybės savo valstybei, kuri yra ne kas kita, o mes patys. Belieka tikėtis, kad auksinių žuvelių klubo nariai nusiims karūnas ir pagalvos apie tuos, kurie liko krante. Ar jų hobis išties vertas rizikos, mokesčių mokėtojų pinigų, galų gale - artimųjų, vaikų ir žmonų ašarų, jei dėl neatsargaus elgesio aukojama gyvybė?

P. S. Šis komentaras netaikomas sąmoningiems ir atsakingiems poledinės žūklės entuziastams.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"