Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Būkite pasirengę

 
2016 11 26 6:00

Kaip yra buvę Nojaus dienomis, taip bus ir Žmogaus Sūnui ateinant. Kaip dienomis prieš tvaną žmonės, nieko nenumanydami, valgė, gėrė, vedė ir tekėjo iki pat dienos, kurią Nojus įlipo į laivą, kai užėjo tvanas ir visus nusinešė, taip bus ir tada, kai ateis Žmogaus Sūnus. 

Tuomet du bus kartu lauke, ir vienas bus paimtas, o kitas paliktas. Dvi mals vienomis girnomis, ir viena bus paimta, o kita palikta. Todėl budėkite, nes nežinote, kurią dieną ateis jūsų Viešpats. Supraskite ir tai: jeigu šeimininkas žinotų, kurią nakties valandą ateis vagis, jis budėtų ir neleistų jam įsilaužti į namus. Todėl ir jūs būkite pasirengę, nes Žmogaus Sūnus ateis, kai nesitikėsite (Mt 24, 37–44).

Advento laikotarpiu krikščionys ypatingai apmąsto Kristaus antrojo atėjimo pažadą. Apie šį atėjimą, dar vadinamą paruzija arba apokalipse, Šv. Rašte aptinkama daug nedviprasmiškų Jėzaus perspėjimų.

Pirmojo advento sekmadienio evangelijos ištraukoje Kristus, kalbėdamas apie savo antrąjį atėjimą, nurodo Nojaus dienas, taip padėdamas geriau atpažinti paruziją lydėsiančius ženklus. Jis leidžia suprasti, kad apokalipsė ateis staiga ir daugeliui nepastebimai, kol žmonės nevaldomai tenkinsis malonumais. Valgymas, gėrimas, vedybos savaime nėra pasmerkiami, kaip klaidingai mokė manichėjai ar marcijonai, tačiau jaučiamas Jėzaus priekaištas dėl nežabojamo piktnaudžiavimo šiais, kad ir teisėtais, dalykais. Kitoje vietoje Mokytojas sako: „Saugokitės, kad jūsų širdis nebūtų apsunkusi nuo svaigalų, girtybės ir kasdienių rūpesčių, kad toji diena neužkluptų jūsų netikėtai.“ Apie tai Paulius kalba: „Kai žmonės sakys: „Gyvename ramiai ir saugiai“, tada juos ir ištiks netikėtas žlugimas.“

Šiame priešapokaliptiniame kontekste Nojaus figūra pateikiama kaip sektinas krikščionio modelis. Nojus – naujai buriamos Dievo tautos narys, Arka – jo statoma Bažnyčia, kuri laikų pabaigoje priglaus visus norinčiuosius išsigelbėti. Jau pirmieji Bažnyčios tėvai šiame Jėzaus pasakojime žvelgė į Arką kaip į Bažnyčios tikrovę, todėl ir šiandien Dievo tauta dar vadinama Petro laivu.

Kol Arka buvo statoma, Nojus pranašavo žmonėms besiartinančias blogybes, tačiau daugelis tik sukiojo pirštą prie smilkinio, toliau ištvirkavo ir į Nojų nekreipė dėmesio. Neretai tokią situaciją patiria ir šių laikų krikščionis. Tačiau jis kviečiamas, kaip Jona tris dienas išbuvo žuvies pilve, o Jėzus –Getsemanės sodo kape, įlipti į Arką, „įlipti“ į Kristų ir taip pasiekti pažadėtą prisikėlimą naujajame pasaulyje.

Tolesnė Jėzaus kalba apie lauke ir prie girnų dirbančius žmones, kurių vienas bus paimtas, o kitas paliktas, parodo atskyrimą, kuris laikų pabaigoje įvyks tarp tikinčių ir netikinčių žmonių. Kai Dievo rūstybė pasireikš, šventieji bus tarsi grūdai surinkti į Jo klėtį, o netikintieji palikti kaip kuras ugniai iš dangaus. Du vyrai bus rasti lauke atliekantys tą patį sėjos darbą, tačiau pjaunantys skirtingą derlių, todėl vienas bus išgelbėtas, kitas paliktas pražūčiai.

Kiek kitokią mintį išreiškia tiedu dirbantieji prie girnų, kurios simbolizuoja Mozės Įstatymą, o per sunkų malimo darbą gaunamos gėrybės – Įstatymo darbus. Žydai, vėliau sekę paskui Apaštalus, bus nuteisinti dėl savo tikėjimo ir tikėjimo darbų, tuo metu likusieji prie Mozės apreikšto Įstatymo liks nevaisingi prie Įstatymo darbų girnų ir veltui šlifuos, niekada nepasigamindami dangiškojo maisto duonos. Taigi tuodu malančiuosius, anot šv. Jeronimo, galima palyginti su Sinagoga ir Bažnyčia, kurios, atrodytų, šlifuoja Įstatymą vienodai ir pasigamina maisto laikydamosi to paties Šv. Rašto bei dešimties Dievo įsakymų, bet vienos gyvybė pamaitinama Gyvenimo Duona ir išsaugoma, o kitos – ne.

Origenas, apibendrindamas šiuos du vaizdinius apie laukuose ir prie girnų dirbančius žmones, priduria, kad siela yra šlifuojama šio pasaulio girnų, o kūno pojūčiai šlifuojami darbu pasaulio laukuose.

Anot šv. Augustino, krikščionis negali būti lengvabūdis paruzijos klausimu, nes „šiaip ar taip, ši Teismo diena ateis kiekvienam iš mūsų, kai turėsime trauktis iš šio pasaulio; bet iš kur mes žinome, jog būsime pasiruošę, jei nebudime?“. Prisikėlęs Kristus apaštalams sakė: „Ne jūsų reikalas žinoti laiką ir metą, kuriuos Tėvas nustatė savo galia.“ Tik vienintelis Dievas mato laikų pabaigos metą, todėl žmogus kiekvieną dieną turi gyventi taip, lyg ji būtų paskutinė. Kasdien būtina budėti, o „norint budėti, reikia išlaikyti atmerktas dvasios akis, ieškančias tikrosios šviesos; veikti ir stebėti aplinką pagal tikėjimą; atstumti tingumo ir nerūpestingumo tamsą“.

Kodėl reikia budėti? Nes „ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į mintį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie jį myli“.

„Todėl visą laiką budėkite ir melskitės, kad pajėgtumėte išvengti visų būsimųjų nelaimių ir atsilaikyti Žmogaus Sūnaus akivaizdoje.“

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"