Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITROŽIŲ KARAIMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Būsi su manimi

 
2016 11 19 6:00

Žmonės stovėjo ir žiūrėjo. Seniūnai tyčiodamiesi kalbėjo: „Kitus išgelbėdavo – tegul pats išsigelbsti, jei jis – Dievo išrinktasis Mesijas!“ Iš jo juokėsi ir kareiviai, prieidami, paduodami jam perrūgusio vyno ir sakydami: „Jei tu žydų karalius – gelbėkis pats!“ Viršum jo buvo užrašas: „Šitas yra žydų karalius“.Iš Evangelijos pagal Luką

„Jeigu žmonės kada nors privačiai ir viešai pripažintų karališką Kristaus galią, visą pilietinę bendruomenę būtinai persmelktų neįtikėtinos gėrybės, tokios kaip teisinga laisvė, tvarka ir ramybė, santarvė ir taika. O kokia galėtume mėgautis laime, jei pavieniai žmonės, šeimos ir valstybės leistųsi vadovaujamos Kristaus!“ Pacitavau popiežiaus Pijaus XI encikliką Quas primas, kuri 1925 metų pabaigoje paskelbė, kad į bažnytinį kalendorių įvedama Kristaus Karaliaus šventė. Ją ir švenčiame šį sekmadienį, baigdami liturginius metus. Taip pavadinta šventė turėjo įkvėpti katalikams ryžto ir drąsos. Turbūt panašiai svarstė ir popiežius, tarp įvairių perversmų ir sumaiščių pasigesdamas Kristaus valdžios ir sielvartaudamas dėl pasaulį užplūdusių blogybių. Enciklikoje apeliuojama net į paskutinį teismą, kuriame „Kristus, dabar ne tik pašalintas iš viešojo gyvenimo, bet ir paniekinamai užmirštas bei ignoruojamas, griežtai baus už tas neteisybes“.

Nors nuo seniausių laikų Kristus vaizduojamas ir tituluojamas karaliumi, šiandien daugelis kratosi Dievo sąsajų su žemiškomis valdžiomis ir galybėmis. Pats Jėzus minėjo, kad jo karalystė „ne iš šio pasaulio“. Būtų gana keblu paaiškinti, ką bendra Žmogaus sūnumi save vadinęs mokytojas turi su tradiciniu monarcho paveikslu.

Tie, kuriuos po senovei tebevilioja Bažnyčios karaliavimas, vargu ar ras sau paramos Kristaus Karaliaus šventėje. Evangelijos puslapiuose šis karalius dažniau primena tam tikrą „antikaralių“ negu mums įprastą žemės valdovą. Nukryžiavimo scenoje žodžiai „žydų karalius“ skamba veikiau kaip ironija ar provokacija, o ne rimtos pretenzijos į karališką šio žmogaus statusą. Visų apleista ir išjuokta auka. Pralaimėtojas. Jokiomis karūnomis ir karalystėmis čia iš tolo nekvepia. Jokios galimybės tikėtis sau karališko dvaro privilegijų.

„Kam reikalingas Dievas, kuris man nepadeda?“ – prieš kelias savaites išgirdau bažnyčioje. Klausimą piktai sviedė moteris, iškankinta savo ligų ir nelaimių, praradusi ramybę ir džiaugsmą, lyg paskutinio šiaudo mėginanti stvertis religijos dalykų. Atsakydamas jai arogantiškai informavau apie Dievą, kuris nėra greitoji pagalba. Žinoma, tai tam tikra tiesa. Bet reikėjo kantriai klausytis ir paglostyti jai galvą, net jeigu visos pasaulio religijos būtų bejėgės pakeisti tos moters gyvenimą.

Iš tikrųjų, kokia nauda iš Dievo, kuris kartu su nusikaltėliais miršta ant kryžiaus? Gražus pasiaukojimo pavyzdys? Buvo atpirkta kažkokia nuodėmė ar nuodėmės? Padovanota pomirtinės laimės viltis, tai aukai ir mums kiekvienam? Gal kabintis už minties, kad mirdamas Jėzus parodo gailestingą širdį vienam iš nusikaltėlių, vadinamam „gerajam latrui“? O ką daryti su blogais latrais? Pagaliau su daugybe gerųjų ir nekaltųjų, kurie kaip ana vargšė moteriškė laukia nesulaukia, kada pasimėgaus popiežiaus Pijaus žadėta laime.

Bažnytiniai lozungai, kaip ir visi kiti, ne kartą rodosi naivūs ir juokingi. Vis dėlto be Kristaus iš tiesų nėra nieko kito, kas būtų tinkama atsvara nesibaigiančioms žmonių tragedijoms. Jis – ne stebuklingas vaistas, žinoma, ne burtų lazdelė, bet tas, kuris solidarus su tavimi. Kuris viską girdi ir mato. Nori girdėti ir matyti. Iš to solidarumo gimsta nauji vilties horizontai. Kažkas, jau paragavęs tokios vilties, prieis ir paims tau už rankos, paglostys galvą. Nebus abejingas.

Dėkodama už liturginius metus, keliaujanti Bažnyčia iš naujo leidžiasi į savo tikėjimo, vilties ir meilės kelią. Laikai ir vėl kaip tada, kai radosi ši karališka šventė. Popiežius Pranciškus nutaręs atsiliepti į juos „švelniąja revoliucija“. Bet iš Evangelijos ateis tas pats pareiškimas: „Mano karalystė ne iš šio pasaulio“. Ar jėga grumdamiesi už Kristų, ar leisdami jam keliauti po žemę meilės gūsiais, turėsime susitaikyti su mintimi, kad jo karalystė bus per miglą, nepririšta prie moralų ir ideologijų. Kristaus valdžios ir galybės ženklai liks išmėtyti, kur papuola. Kad vieną dieną visi nustebtume. Ir jeigu Viešpats kartu, nepaisant nieko, net naiviausios, absoliučiai neįmanomos mūsų viltys kažin kaip pildysis.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
Rožių karaiSportasŠeima ir sveikataTrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"