TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Būti ar nebūti socialdemokratams valdžioje

Prieš porą savaičių Glazgo universiteto profesorius Charlesas Woolfsonas Seime skaitė paskaitą intriguojančiu pavadinimu "Socioekonominės nelygybės šiuolaikinė dinamika Lietuvoje". Iš jos sužinojau, kad Lietuva socialinei apsaugai skiria labai mažai lėšų (4-oji vieta nuo galo iš 27), kad šalyje pajamų nelygybė didžiausia, kad pirmaujame pagal mirčių skaičių nuo širdies ir kraujagyslių ligų, pagal žuvusiųjų per autoavarijas ir pagal savižudžių skaičių.

Tokia liūdna statistika verčia labai rimtai susimąstyti, ką darome ne taip, nors prieš rinkimus negailime pažadų visiems pagerinti gyvenimą iš esmės. Per septyniolika nepriklausomybės metų prisiklausėme daugybę tokių pažadų. Štai dalis jų: gyvensime kaip Švedijoje (dar negreit gyvensime), per 11, 111... dienų mūsų gyvenimas pagerės iš esmės (nepagerėjo), visur įvesime tvarką ir teisingumą (vietoj jų - chaosas valstybėje ir net savame dvare), nusipelnėme gyventi geriau (apie 60 proc. Lietuvos piliečių to, matyt, nenusipelnė), mūsų veiklos prioritetai bus švietimas, mokslas ir sveikatos apsauga (mokytojai, mokslininkai, gydytojai ir toliau sunkiai suduria galą su galu).

Ar galime stebėtis, kad dalies mūsų jaunimo ir vidutinio amžiaus žmonių ausys apkurto nuo tokių pažadų ir jie spruko iš Lietuvos ten, kur pažadais nesišvaistoma į kairę ir į dešinę, o pasakytas žodis tolygus įstatymui. Ar galima tikėtis masinio rinkėjų antplūdžio prie balsadėžių, kai jie visą mėnesį prieš rinkimus TV ekranuose matys palakuotus senus pažadus žarstančias ir visiems iki gyvo kaulo įkyrėjusias kalbančias galvas.

Mūsų rinkėjai žino: išrinksi konservatorius - lauk intensyvios raganų medžioklės, per kurią laiku į TS įstoję komunistai ir komjaunuoliai kals prie sienos nespėjusiuosius laiku įstoti; išrinksi "Tvarką ir teisingumą" - matysi netvarką ir korupcijos vėžio apimtas aukščiausias valdžios viršūnes; atiduosi savo balsą Darbo partijai - pasirinksi "otkatą" (nuomilžį), skirtą tik reikalingiems žmonėms. Pagaliau pasirinksi socialdemokratus - paremsi turtingus žmones, bet nebūtinai save. Apie tokias beveik nuvytusias politines gėles kaip liberalai, centristai, valstiečiai neverta ir kalbėti. Balsuoti už jas - tas pat, kas išmesti balsavimo biuletenį į šiukšlių dėžę. Konservatorių jau suvirškintai tokiai praeityje galingai politinei jėgai kaip Politinių kalinių ir tremtinių sąjunga galima pakėlus akis į dangų sušnibždėti "Requiescant in pace". O mūsų senų tradicijų krikdemai jau pardavė, anot Rudyardo Kiplingo, Delio miestą už vieną žuvį - už porą aukštų vietų konservatorių rinkimų sąraše, ir dovanojo jiems visą dar prieš keletą metų galingą partiją. Buvusiam šios partijos pirmininkui JE Algirdui Saudargui, nuvedusiam partiją konservatorišku farvateriu, derėtų Romoje prašyti nuodėmių atleidimo tik paties Šventojo Tėvo.

Iš anksčiau minėtos paskaitos darytina išvada: visos valdžios - baltos, raudonos ir bespalvės - savo uoliu darbu prisidėjo prie to, kad šiandien "pirmaujame" pagal ne vieną socioekonominį rodiklį. Jokie naujai seni pažadai situacijos nepataisys, kaip nepataisė ir iki šios dienos. Ką turėtų daryti partijos, kad rinkėjas suklustų?

Tradiciniais pažadais nieko nebenustebinsi, ir vargu ar jais kas tiki, kai būta tiek apgavysčių. Išeitis gali būti tokia - pateikti visuomenei ką nors nauja iš esmės, kad net skeptiškai nusiteikęs rinkėjas pradėtų manyti: gal šį kartą nebeapgaus? Ir ta nauja programa privalo būti reali, pageidautina su nurodytomis datomis, o ją pateikti visuomenei turi tie politikai, kuriais ji labiausiai pasitiki.

Neanalizuosiu, ką turėtų siūlyti konservatoriai ar liberalai, tai jų reikalas. Toliau kalbėsiu, ką turėtų daryti, mano nuomone, socialdemokratai, kad ateityje niekas nedrįstų net prasižioti, jog ši partija jau vykdo tai, kas dar tik sukasi liberalų galvose, kad socdemų niekas nepriskirtų prie partijų, remiančių turtingus žmones, o matytų, kad tai partija, kuri atstovauja tų 60 proc. kitų interesams.

Kad tai įvyktų, būtina išspręsti ypač svarbius ir neatidėliotinus uždavinius, o juos išskirčiau du.

Visų pirma reikia, jog LSDP vadovybė viešai prisipažintų, kad jos vykdyta turtingiesiems palanki ekonominė ir socialinė politika buvo didžiulė klaida, kad ji labai išretino mūsų elektoratą - dalis rinkėjų pradėjo remti kitas partijas, tokias kaip Darbo bei "Tvarkos ir teisingumo". Jeigu tai būtų padaryta ir dar pasakyta, jog nuo šios dienos LSDP keičia savo politiką taip, kad ji būtų naudinga 60 proc. sunkiai gyvenančių piliečių, toks žingsnis priverstų suklusti tuos, kurie arba abejingi visoms politinėms partijoms ir rinkimams, arba ieško užuovėjos vieno žmogaus partijose. Partijose, kurios nustotų egzistavusios, jei jų dabartinis pirmininkas taptų ekspirmininku.

Antras ne mažiau svarbus uždavinys - parodyti visiems, kokia bus ta nauja socioekonominė politika. O ji turi būti tokia, kad sumažintų pajamų diferenciaciją tarp Lietuvos piliečių. Čia atkreiptinas dėmesys į tai, jog iš visų ES valstybių Lietuva mažiausią procentą nuo BVP perskirsto per biudžetą, o nuo to nukenčia švietimo, mokslo, kultūros, socialiniai, sveikatos apsaugos, policijos, gelbėjimo tarnybų ir kiti biudžetininkai, kurie atlieka valstybės jiems pavestas visuomenei labai svarbias funkcijas. Perskirstymo padidinimas tik 1 proc. nuo BVP duotų biudžetui apie milijardą litų, o perskirstymą padidinus iki ES vidurkio, biudžetininkų algoms ir kitoms reikmėms turėtume dešimtis milijardų litų. Tada jiems net nekiltų noro streikais įrodinėti valdžiai, kad biudžetininkai - irgi žmonės, kurie nori valgyti, auginti vaikus, nueiti į koncertą ar nusipirkti knygą.

Norint padidinti pajamų perskirstymą per biudžetą ir sumažinti pajamų diferenciaciją, nereikia vėl išradinėti dviračio, nes tą "dviratį" sėkmingai naudoja visos Vakarų valstybės. Tai ir pelno mokesčio padidinimas iki ES standartų, ir dividendų apmokestinimas, ir mokesčių lengvatų panaikinimas, ir nekilnojamojo turto mokesčio įvedimas, ir progresiniai pajamų mokesčio tarifai, ir kitos ekonomistams gerai žinomos priemonės. Be abejo, ir visuotinis pajamų bei turto deklaravimas, numatant labai žiaurias bausmes už deklaracijose pateiktus netikslius duomenis.

Žodžiu, reikia daryti visa tai, prieš ką piestu stoja Laisvosios rinkos instituto eržilai. Čia pravartu prisiminti viso pasaulio geriausią draugę - Jungtines Amerikos Valstijas. Jų pagrindiniai mafiozai buvo uždaryti už grotų ne dėl to, jog žudė žmones, nes tai darė jų parankiniai, o už tai, kad nemokėjo visų privalomų mokesčių.

Jei LSDP viešai pripažins savo klaidą ir ryšis tokiai esminei reformai, paves ją pristatyti tiems vadovams, kurie dar neprarado rinkėjų pasitikėjimo, ir įgyvendins tą reformą, neklausydama Laisvosios rinkos instituto patarimų, ji gali tikėtis nemažos rinkėjų paramos. Jei ne - laukime tolesnio mūsų elektorato mažėjimo, socialdemokratų perėjimo į opoziciją, atpirkimo ožių LSDP viduje paieškos ir naujos populistų, žadančių rojų žemėje, bangos valdžioje.

Lietuvoje turi atsirasti bent viena partija, kuri nešoktų pagal turtingų asmenų užsakytą muziką, o gintų neturtingų žmonių interesus. Vakaruose tokios partijos vadinamos kairiosiomis. Lietuvoje realiai kairiųjų dar nėra arba jos toli nuo valdžios.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"