TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Buvau teisus: „valstybininkai“ labai galingi

2013 02 01 18:33

Sunku ir apsakyti būseną, kuri apėmė išgirdus, kad Generalinė prokuratūra ir vėl paskelbė savo seną pramaną apie mūsų tragiškai žuvusį saugumo pulkininką ir diplomatą Vytautą Pociūną.

Jie tempė, tempė, tempė ir vis laukė, kol mes pamiršime. Matosi, kad jie net nesiruošė keisti savo pozicijos. Justinas Laucius dar 2006 metais paskubomis, akivaizdžiai lenktyniaudamas su tuomet Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete (NSGK) vykusiu parlamentiniu tyrimu, dieną prieš mums baigiant tyrimą pareiškė, kad V.Pociūnas pats iškrito per langą. Tuomet tai man nesukėlė tokios nuostabos kaip dabartinis verdiktas. Pašiurpau ir pasimečiau. Atrodo, situacija valstybėje tik blogėja. NSGK tyrimo atskleistas, o žurnalistų „valstybininkais“ pavadintas klanas gyvas, įtakingas ir stiprus. Įtariau, kad taip yra, bet vis dar ruseno viltis. Kaip sako lietuvių liaudies patarlė, viltis miršta paskutinė. Labai nesinori pripažinti, kad niekšai jau laimėjo ir diktuoja madas. Deja, po tokių naujienų arba po Viktoro Uspaskicho triumfo per rinkimus ir antisisteminių jėgų (prie kurių priskiriu ir mūsų komandą) fiasko nusvyra rankos, ir sunku surasti optimizmo, be kurio neįmanoma kurti ateities.

Siūlau nors trumpai peržvelgti faktus. NSGK tyrimas vienareikšmiai nustatė, kad V.Pociūnas buvo prievarta ištremtas iš Valstybės saugumo departamento (VSD) į Gardiną. Jo ten nereikėjo. O ištrėmė jį, kadangi jis netenkino nusikaltimus slapstančių viršininkų. Jie atsiskleidė visu „gražumu“ po V.Pociūno žūties, kai puolė jį šmeižti. Šmeižė buvę VSD vadovai ir žurnalistai, kurie turėjo privilegiją savo skandalingiems straipsniams gauti itin slaptą intriguojančią medžiagą iš VSD.

V.Pociūnas savo tyrimais mynė stambiems kyšininkams ir aferistams ant pūslių. Jis perspėjo apie Lietuvai pragaištingą 2K projektą (turimas galvoje ne liaudyje taip vadinamas Gedimino Kirkilo ir Andriaus Kubiliaus aljansas, o Klaipėdos ir Kaliningrado uostai), kuris, jį įgyvendinus, būtų sunaikinęs Klaipėdos uostą ir Lietuvos geležinkelius. Jo vadovaujamas padalinys tyrė – vėliau tai perėmė buvęs jo kolega Kastytis Braziulis bei Vytautas Damulis – Darbo partijos aferas, didžiulio masto vagystes, aferas ir kyšininkavimą energetikoje.

Jis žuvo Breste, o K.Braziulis ir V.Damulis išmesti iš VSD. Jis buvo principingas ir tikras Lietuvos patriotas, todėl trukdė niekšeliams pačiu savo buvimu. Dėl prievartinio V.Pociūno išsiuntimo į Gardiną nė vienam tyrime dalyvavusiam NSGK nariui nekilo abejonių. Nutylima ir dar viena esminė aplinkybė – apie tai esu sakęs prokurorams. Likus kelioms savaitėms iki V.Pociūno žūties į jį jau buvo pasikėsinta. Jam važiuojant automobiliu, jį ėmė lenkti sunkvežimis, iš kurio iškrito didelis betono gaminys, naudojamas kelių pralaidoms įrengti. Per stebuklą V.Pociūnas spėjo pasukti į šoną ir sustabdyti automobilį, o sunkvežimis net nepristabdęs nurūko toliau, nors pametęs tokio dydžio krovinį vairuotojas tai būtinai pajustų ir sustotų.

Apie tai V.Pociūnas papasakojo draugams. Bet jis taip pat pasakė, kad netylės ir paviešins informaciją apie veikėjus, kurie iš 40 milijonų dolerių, JAV per Lietuvą duotų Baltarusijos opozicijai, apie 35 milijonus pavogė. Niekam ne paslaptis, kad ten figūruoja tos pačios „valstybininkų“ klano pavardės.

2007 m. kovo 14 d. pas mane apsilankė buvęs VSD karininkas ir man pažadėjus neskelbti jo pavardės – nes bijojo dėl savo gyvybės – pranešė žinią. Jeigu Arvydas Pocius bus atleistas iš VSD vadovo pareigų, į NSGK apie 35 milijonų dolerių aferą ateis liudyti žvalgybos karininkai. Tačiau kovo 15 d. A.Pocius paskleidė pramanus apie teroristus ir apšmeižė mane bei VSD karininkus, o Valdo Adamkaus aplinka bent laikinai išsaugojo A.Pocių poste. VSD karininkai išsigando, kad su jais bus pasielgta taip pat, kaip buvo pasielgta su padoriais kontržvalgybininkais – nors ilgametis politikas ir buvęs parlamento pirmininkas Česlovas Juršėnas iš Seimo tribūnos tuomet pareiškė, kad apginti NSGK liudijusius VSD karinkus yra Seimo garbės reikalas. Galiausiai Seimo garbė ne kartą buvo sutrypta tos pačios Generalinės prokuratūros.

Atrodo, Lietuvoje susidarė tokia situacija, kad mūsų specialios tarnybos ir prokuratūra nedirba taip, kad nuoširdžiai ir profesionaliai ištirtų nusikaltimus ir išaiškintų aplaidžius pareigūnus. Kuo toliau, tuo labiau jie dengia tuos, kurie naudodamiesi savo pareigomis dangstė ir dangsto korupciją, o galbūt net kenkimą Lietuvos valstybei.

Manau, tai, kad po mirties V.Pociūnas nebuvo apgintas nuo šmeižto, yra didžiulė gėda Generalinei prokuratūrai ir politikams, kurie to iš jos nepareikalavo. O V.Pociūno žūtis yra lakmuso popierėlis, rodantis, ar Lietuvoje dar yra sveikų jėgų, kurios gali pareikalauti iš mūsų renkamų politikų sutvarkyti šalies Generalinę prokuratūrą, VSD, Specialiųjų tyrimų tarnybą ir Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybą (FNTT).

V.Pociūno ir „valstybininkų“ klano kontekste reikia nagrinėti ir susidorojimą su principingais FNTT vadovais V.Gailiumi ir V.Giržadu, parodomąjį susidorojimą su E.Kusaite, CŽV kalėjimų bylos numarinimą bei žiniasklaidos keliamus užsakomuosius skandalus, kuriais siekiama eliminuoti klanui neįtikusius pareigūnus, politikus, o kartais net ir verslininkus.

Noriu, kad mano tautiečiai suprastų: ne man vienam turi skaudėti, kad taip yra mūsų Tėvynėje. Turime suprasti, kad ir mūsų valdžia tokia neskaidri ir neryžtinga, nes politikai yra bailiai. Jie bijo, kad jei ką nors padarys ne taip, kaip nori „valstybininkų“ klanas, tiesiog bus „suvalgyti“. Pavyzdžių yra pakankamai. Kviečiu mąstyti, ką tie, kurie neabejingi, galime, o gal ir privalome padaryti. Negi jau liko tik vienintelis kelias – dingti iš čia ir nesukti sau galvos? O gal vis tik dar galime pabandyti? Niekada nepamiršiu, kai užėmus principingą poziciją esant Seimo NSGK pirmininku reikėjo atlaikyti didžiulį spaudimą. Su manimi kalbėjosi tuometis prezidentas, premjeras, kolegos Seimo nariai, ministrai. Jie sakė, esą reikia žaisti komandinį žaidimą, sakė, kad ne viską, ką sužinojau ir pamačiau, reikia skelbti Lietuvos žmonėms. Jie man sakė, kad reikia palaukti: jei jau taip reikia, jie pašalins A.Pocių iš VSD ir pasiųs kur nors ambasadoriumi. Net buvo pajungti mano seni įtakingi pažįstami, kad perspėtų: reikia elgtis taip, kaip nori galingieji.

Tuomet nuo mano pozicijos tikrai nemažai priklausė. Ypač daug padariau, kad būtų išviešinta didelės apimties skandalinga dokumentinė medžiaga. Tai, ką paviešinau, tikrai turėjo suveikti kaip atominės bombos sprogimas ir visiems laikams išrauti iš mūsų valstybės kyšininkavimą bei neteisėtus įtakos klanus, kurie dabar jau baigia užsmaugti bet kokį padorumą valstybės reikalų tvarkyme.

Esu įsitikinęs, kad nusikaltimus darantys vadovai turi būti nubausti, o apsileidę – atleisti iš pareigų. Gaila visų skraudžiamų, gaila žuvusio V.Pociūno, kurio valstybė nesugebėjo apginti net nuo šmeižto. Bet kol esame gyvi, negalime tik savęs gailėtis. Privalome veikti. O žodis ir yra veikimas, tad nuo jo ir pradedu...

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"