TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Buvo galima didžiuotis esant lietuviu

2011 01 10 0:00

Prieš 20 metų, sausio 13-ąją, tauta vieningai telkėsi prie parlamento rūmų ginti tai, kas tuo metu buvo vadinama Lietuvos širdimi. Ją apgynė ir išsaugojo išsivadavimo bei laisvės viltį. Nepraėjus nė aštuoniems mėnesiams, žlugo perversmas Maskvoje, subyrėjo Sovietų Sąjunga, baigėsi beveik 50 metų okupacijos naktis, o viena valstybė po kitos suskubo pripažinti Lietuvos nepriklausomybę.

Mes, o ypač jaunesni žmones, esame tiek pripratę prie nepriklausomybės, kad jos atgavimas kartais atrodo lyg savaime suprantamas, beveik užprogramuotas įvykis. Toks jis tikrai nebuvo. Tomis dienomis nebuvo galima atmesti galimybės, kad Kremliui pasiseks krauju ir smurtu palaidoti nepriklausomybę. Televizijos bokšto puolimas daugeliui atrodė represijų bangos pradžia. Nežinia, kaip viskas būtų pasibaigę, jei lietuviai nebūtų greitai mobilizavęsi, stoję ginti parlamento, demonstratyviai parodę, kad jie pasiryžę savo gyvybę aukoti dėl tautos ir valstybės gyvybės.

Sausio 13-osios įvykiai buvo reikšmingi ne tik Lietuvai, bet ir visai sovietų imperijai. Lietuva liko nepalaužta. Jos gebėjimas išlikti suteikė drąsos kitų respublikų demokratams, jos patirtis neliko nepastebėta. Per 1991 metų rugpjūčio perversmą Maskvoje Borisas Jelcinas ir jo šalininkai sekė Lietuvos pavyzdžiu. Jie pakvietė Rusijos žmones rinktis ginti vadinamųjų Baltųjų rūmų, tuo apsaugodami B.Jelciną nuo sulaikymo. Jei B.Jelcinas būtų patekęs į perversmininkų rankas, vargu ar pučas būtų taip greitai ir patetiškai užsibaigęs.

Nesunku įsivaizduoti, kas būtų buvę, jei sausio 13-ąją Lietuvos žmonės nebūtų priešinęsi Maskvos smogikams. Televizijos bokštas ir kiti žiniasklaidos objektai nebuvo pagrindinis taikinys. Buvo siekiama išvaikyti parlamentą ir Vyriausybę, įvesti karinį ar kolaborantų valdymą, suimti arba visiškai izoliuoti kai kuriuos Sąjūdžio vadovus. Vargu ar būtų buvę masinių represijų, nes Lietuvos įvykius akylai stebinti tarptautinė visuomenė būtų griežtai protestavusi, o Sovietų Sąjungos vadovas Michailas Gorbačiovas nebuvo smurto žmogus. Bet ir laikinas Lietuvos nuslopinimas nebūtų likęs be gilių ir ilgalaikių pasekmių. Susidorodami su toliausiai išsivadavimo keliu pažengusia respublika, Kremliaus vanagai būtų laimėję įspūdingą pergalę. Tokiu atveju jie būtų galėję reikalauti, kad M.Gorbačiovas laikytųsi griežtesnės linijos, atsisakytų partijos ir jėgos struktūrų galias ribojančių reformų, slopintų nepriklausomybės ar autonomijos siekiančias tautas ir regionus.

Ne vien tik Kremliaus vanagų įtaka būtų padidėjusi. Kiekvienoje respublikoje reakcionieriai būtų kėlę galvas, įsitikinę, kad pagaliau turi centro pritarimą įvesti "tvarką". Net ir Lietuvoje būtų atsiradę "realistų", kurie aiškintų, jog perdėm radikali Sąjūdžio politika sukėlė neišvengiamą reakciją, kad reikia susitaikyti su faktu, jog nepriklausomybė nepasiekiama, ir kad su Maskva reikia rasti modus vivendi, kuris leistų išsaugoti bent dalį naujų laisvių.

Konjunktūra visoje sovietijoje būtų pakitusi. Gal net tokiu mastu, kad nebūtų įvykęs rugpjūčio perversmas, nes, įvedus tvarką kitu būdu, perversmo išvis nebūtų reikėję.

Nenoriu tvirtinti, kad Sovietų Sąjungos žlugimą nulėmė Sausio 13-osios įvykiai Vilniuje, kad Laisvės gynėjai buvo Kremliaus duobkasiai, kad lietuviai parklupdė okupantą. Daug svarbių priežasčių prisidėjo prie imperijos irimo. Ilgai dar bus ginčijamasi dėl jų svarbos ir tarpusavio ryšių. Bet negalima neigti, kad Lietuva, Sąjūdis ir Sausio 13-oji suvaidino tikrai svarbų vaidmenį. Be Sąjūdžio, taip pat Estijos ir Latvijos liaudies frontų M.Gorbačiovas būtų galėjęs įgyvendinti savo "perestroiką" ir "glasnost", sukurdamas sąlygas švelnesnei imperijai išlikti, ilgainiui gal net sustiprėti. Lietuva radikaliausiu būdu iškėlė Sovietų Sąjungos išlikimo klausimą.

Nors M.Gorbačiovas aiškino, kad jis nežinojo apie planus pulti televizijos bokštą, ir gal iš tiesų nežinojo visų operacijos detalių (nes jam buvo naudinga jų nežinoti), jis pritarė pastangoms didinti spaudimą Lietuvai ir ten siųsti pastiprintas karines pajėgas. Sustabdyti Lietuvos veržimąsi į laisvę jam buvo taip svarbu, kad jis net buvo pasiryžęs šiek tiek suteršti savo gerą vardą Vakaruose ir tarptautinėje visuomenėje.

Daug kas pakito per tuos du dešimtmečius. Nepriklausomybė atgauta ir konsoliduota, narystė NATO ir Europos Sąjungoje suteikia tuo metu net nesvajotų saugumo garantijų. Bet daugeliui trokštamas geras gyvenimas liko svajonė, o pastarųjų dvejų metų ūkio krizė yra kartus šio fakto priminimas. Dabartines nuotaikas puikiai atskleidžia tai, kad niekas dabar nevadina Seimo rūmų Lietuvos širdimi, o žmonės renkasi prie parlamento Seimo narių smerkti, o ne jų ginti.

Polinkis idealizuoti praeitį, apgailestauti dėl senų gerų laikų netekties ir pabrėžti dabarties trūkumus yra įkyri, gana nuobodi, kartais net pavojinga įgimta žmogaus savybė. Bet reikia pripažinti, kad Sausio įvykiai, kaip ir visas Atgimimo laikotarpis, buvo ypatingi ir nepakartojami, vieni šviesiausių Lietuvos istorijos momentų, kai buvo galima didžiuotis esant lietuviu.

 

Alfa.lt

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"