TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Chaosas politinėje valdžioje. Ką gali padaryti visuomenė?

2012 03 14 6:10

Ir kas galėjo pamanyti, kad mįslinga Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos vadovų atleidimo istorija, į kurią iki šiol nepaaiškintu visuomenei ir piliečiams būdu taip pat yra įsipainiojusi ir prezidentūra, sukels tokį chaosą politinėje Lietuvos valdžioje. Kas nulėmė aukščiausiojo rango politikų veiksmus: ambicijos ar interesai? Kodėl jiems nerūpėjo teisingumas?

Praėjusį savaitgalį, kai Lietuva minėjo 22-ąsias Nepriklausomybės atkūrimo metines, prisiminta, kad priartėjome prie ribos, kurios tarpukariu neperžengėme. Tik 22 metus gyvavo tarpukario Lietuvos valstybė, o jos žlugimui turėjo įtakos ne tik išorės jėgos, brutaliai sustabdžiusios mūsų valstybės gyvenimą, bet ir chaosas aukščiausioje šalies valdžioje, žmonių nepasitikėjimas savo valstybe ir labai pavėluotos visuomenės, piliečių pastangos susitelkti.

Todėl ir užsienio jėgos galėjo be mūšio okupuoti mūsų valstybę, prieš tai padariusios ją savo mainų korta. Šią nuolatinę Lietuvos būseną tarp trijų kaimyninių erelių taikliai ir laiku priminė savo kalboje praėjusį savaitgalį Kovo 11-ąją Nepriklausomybės Akto signataras rašytojas Kazys Saja. Klausimas šiandien keliamas jau mums, visiems Lietuvos piliečiams, o ne tik valdžiai: ar galime dar tada, kai turime savo valstybę, pakilti dėl jos ateities, kad vėliau netektų graužtis nagų ir kovoti dėl jos, kai ji jau atsiduria svetimųjų rankose. Žinoma, dabar mūsų valstybei iš išorės dar niekas negresia, bet matant vidinį valstybės silpnumą įvairių provokacijų iš šono tikrai gali netrūkti.

Todėl ypač svarbu kurti tokią valstybę, kuri turėtų šalies piliečių, visos tautos, gyvenančios Lietuvoje ir išsiblaškiusios po platų pasaulį, pasitikėjimą. Kad išvykę iš Lietuvos žmonės norėtų čia sugrįžti, o svarstantieji, ar palikti savo kraštą, kuriame nesijaučia šeimininkais, apsigalvotų bent kol kas, kai prasideda lemiamas žygis už teisingumą savo valstybėje, ir dar joje pasiliktų. Kiekvieno Lietuvos piliečio pastangos ir indėlis dėl šio teisingumo gali būti labai svarbus, o dalyvavimas renginiuose už Lietuvą yra tas realus veiksmas, kai kiekvienas iš mūsų savo buvimu gali pasakyti sau ir valdžiai: man ne vis vien mano tautos ir valstybės gyvenimas bei likimas.

Valdžia, kad ir kokia ji būtų: sovietinė, kaip Sąjūdžio metais, ar laikanti save demokratine, kaip šiandien, žmonių balsą išgirsta tik tada, kai jis tampa galingas. Kitaip jį ignoruoja, savo veiksmus dėliodama tik atsižvelgdama į savo interesus. Bet yra dar ir bendras tautos interesas, kuris ir Lietuvos valdžiai turėtų būti aukščiau už visus kitus jos interesus.

Vienas iš kertinių tokių valstybės interesų - teisingumas. Paradoksalu, bet faktas: sugebėję atkurti istorinį teisingumą savo valstybės atžvilgiu, nepajėgėme sukurti teisingumo savo šalies piliečiams, kad žmonės visoje Lietuvoje žinotų, jog visa politinė sistema ir teisėsauga dirba vienodai teisingai visiems Lietuvos žmonėms, nepaisant jų įtakos, finansinės galios ar socialinės padėties, kad teisės žmonių, o ypač tų, kurie pakilo prieš neteisingumą, būtų ginamos bet kuriame Lietuvos kampelyje.

Viso to šiandienėje Lietuvoje nėra. Kraštą kausto neteisingumo ledas, pridengiamas dažnai išorine teisingumo skraiste. Aišku, kad jeigu tokioje valstybėje būtų pakilta prieš neteisingumą, nukentėtų labai įtakingų mūsų valstybėje asmenų ir grupių interesai, įskaitant ir jų įprotį, atsidūrus prie visų mūsų mokesčių mokėtojų pinigų, neteisėtai praturtėti, sukurti gerovę sau ir savo draugams kitų piliečių sąskaita. Šią sistemą globojo ir saugojo dažnai korumpuoti ir įtakos grupių nurodymų klausantys prokurorai, teisėjai, kiti teisėsaugos pareigūnai, o jeigu tarp jų atsirasdavo sąžiningų, jie būdavo šalinami. Aišku, padoriam teisėsaugos pareigūnui yra ne mažiau sunku nei kitam kokios profesijos žmogui, nes neteisingumas apėmė daug gyvenimo sričių.

Esant tokiai sistemai, mes ir negalėjome turėti realaus teisingumo savo valstybėje. Ne mažiau suprantama buvo ir tai, kad jeigu kas nors pabandytų tokią sistemą pajudinti, tai tie, kurie turi įtaką valstybėje, nesibodėtų sukelti net ir politinio chaoso.

Taip atsitiko ir dabar. Todėl būsimas renginys kovo 17 dieną, kurį iniciatyvinė grupė "Už teisingumą" nusprendė surengti prie Seimo, įvyks politinio valdžios chaoso akivaizdoje. Tačiau būtent tada, kai įvairios valdžios institucijos, įskaitant pačią aukščiausiąją, parodo neįgalumą mąstyti valstybės interesų kategorijomis, turi prabusti visuomenė, piliečiai ir atiduoti savo balsą ne už kokią nors partiją ar šios valdžios pareigūną, bet už Lietuvą ir teisingumą, kuris yra bendras mūsų rūpestis.

Šis renginys vyks prie Seimo, nes labai svarbu parlamentui anksčiau ar vėliau atgauti savo, kaip vienos aukščiausių ir garbingiausių valstybės institucijų, vardą. Svarbu įvertinti visas geras pastangas Seime, einant teisingumo link ir įvardyti asmenis bei pareikalauti pašalinti iš pareigų tuos, kurie tuščiai sėdi savo kėdėse ar net kliudo teisingumo ir žmogaus teisių gynimui. Net ir tvyrant šiai politinio chaoso atmosferai aukščiausioje krašto valdžioje, būtina kalbėti ir apie teisėsaugos institucijų darbą.

Iniciatyvinės grupės "Už teisingumą" renginys vyks tą pačią dieną, kai Artūro Zuoko vadovaujama sostinės savivaldybė išdavė leidimą rengti akciją savo partneriams tomaševskininkams ir žygiuoti Gedimino prospektu kartu su ultranacionalistais iš Varšuvos. Buvo siūloma mums nerengti savo renginio arba pasirinkti kitą laiką, kad šiai jų akcijai nekliudytume, bet siūlantieji, matyt, nežinojo, kad tomaševskininkų ir jų draugų akcija numatyta tą pačią dieną, kai 1938 metais Lenkijos valdžia pateikė mūsų šaliai ultimatumą dėl Vilniaus. Jis tapo viena priežasčių, po kelerių metų nulėmusia tarp galingų užsienio jėgų besiblaškančios Lietuvos likimą. Kaip atrodytų tokią dieną Lietuva ir jos sostinė, kur Gedimino prospekte plevėsuotų kitos valstybės vėliavos ir skambėtų šūkiai "Wilno nasze", jeigu tuo pačiu metu kitoje šio prospekto dalyje nevyktų visos Lietuvos žmonių mitingas už savo valstybę ir už teisingumą.

Todėl mūsų renginys "Už Lietuvą! Už teisingumą!" kovo 17 dieną tikrai įvyks, o jame dalyvauti kviečiami atvykti žmonės iš visos Lietuvos. Kaip ir Sąjūdžio metais, su gera nuotaika, viltimi, trispalvėmis ir visų bendru suvokimu, kad tik mes patys galime priversti valdžią susitarti dėl tautos ir valstybės interesų. Priversti ją taip pat paaiškinti savo sprendimų motyvus ir pasiekti tai, kad mūsų valstybėje būtų daugiau teisingumo. Svarbu taip pat parodyti, kad norime būti savo valstybės šeimininkai ir jie esame.

Žygis už teisingumą neturi pabaigos. Ši iniciatyva turi apimti vis platesnį būrį Lietuvos žmonių, neabejingų savo valstybei, o tarp valdžios bei visuomenės pagaliau privalo prasidėti realus lygiaverčių partnerių dialogas, kurio krašte iki šiol dar nėra. Bet kada nors tam turi būti padaryta pradžia. Kodėl ne dabar, kai atgimsta ir pati gamta? Tai gali būti metas ir naujam tautos žygiui, peržengus tą 22 metų lemtingą mūsų valstybės gyvavimo ribą, kurį reikštų ne valstybės žlugimą, o jos atgimimą. Atgimimą, nes Lietuvos žmonės vėl gali tapti tauta ir piliečiais, atsakingais už savo valstybę.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"