TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

CŽV kalėjimų byla: dar kartą veidu į purvą

2011 02 03 0:00

Generalinė prokuratūra dar kartą numarino bylą dėl galimai saugumiečių padaryto nusikaltimo Lietuvos valstybei ir jos demokratinei konstitucinei santvarkai. Prokuratūra tinkamai netyrė, vilkino, marino ir kitas rezonansines bylas. Reikėtų paminėti Sausio 13-osios, karininko patrioto Vytauto Pociūno nužudymo, pokario partizanų žudymo bylas, Kalvarijos pareigūnų, sukilusių prieš savo korumpuotus ir nusikaltimuose prasmegusius viršininkus, bylą, VEKS (Vilnius - Europos kultūros sostinė) bylą. Labai neaiški, purvina Editos Kusaitės byla nagrinėjama per uždarus teismo posėdžius, idant vėl paslėptų nuo visuomenės saugumiečių galimai padarytus nusikaltimus. Neaiški, nešvari čečėnų Gatajevų byla. Teisinį ir politinį prieglobstį nuo Lietuvos saugumo ir prokuratūros minėti pabėgėliai be problemų (!) gavo Europos Sąjungos (ES) valstybėje - Suomijoje. Reikalas pakenkė Lietuvos tarptautiniam įvaizdžiui ES. Marinama UAB "Samanėlė" byla. Apie pedofilijos bylą nebeaušinkim burnos.

Kai reikia ginti viešąjį interesą, narplioti kontrabandą ir korupciją, kai reikia tirti nusikaltimus valstybei ir konstitucinei santvarkai, prokuratūra ciniškai užima pasyvią bylų marinimo poziciją. Tai nesuderinama su prokuratūros paskirtimi teisinėje valstybėje. Prokuroras neturi kukliai sėdėti ant suolelio, nelyginant bučinių laukianti nuotaka. Prokuratūra yra institucija, kuri privalo aktyviai, netgi agresyviai, palaikyti ir grįsti valstybinį kaltinimą. Kai yra bent mažiausias pagrindas įtarimui, prokuroras turi nosim žemę arti. Geras prokuroras neturi bijoti priskaldyti malkų. Jo galimus paklydimus atsvers advokatai ir teisingas teismas. Tarkime, kaltinamoji išvada lygi 100 procentų. Po nuosprendžio lieka 30 proc., o teisingumas ir visuomenė triumfuoja. Prokuroras gali tyliai išgerti šampano ir pajausti katarsį, kurį visada patiria sunkų protinį kūrybinį darbą padaręs ir atidavęs žmogus. Deja, mūsų prokurorai turbūt laukia, kad kaltinimo įrodymus jiems atneš Kalėdų Senelis.

Mes - paprasti piliečiai, netgi ekspertai ir apžvalgininkai, negauname konkrečių bylų medžiagos, neturime galimybės prie jų prieiti. Visą informaciją semiamės tik iš žiniasklaidos. Yra tokia žvalgybos rūšis, beje, labai efektyvi, - analitinis darbas su viešais šaltiniais. Analitinis protas gali iškelti labai daug pagrįstų teisinių versijų, hipotezių, gali pamatyti netgi povandeninę nusikaltimų ledkalnio dalį. Tada kyla principinis pastebėjimas. Bemaž visos mūsų žiniasklaidos priemonės turėtų būti uždarytos, turėtų būti areštuotas jų turtas, o redaktoriai ir žurnalistai tardymo izoliatoriuje turėtų įdėmiai vartyti kaltinamąją išvadą. Turėtų būti masiškai keliamos baudžiamosios bylos dėl šmeižimo, dėl žinomai melagingos informacijos skleidimo, dėl pareigūno, atliekančio pareigą, žeminimo ir įžeidinėjimo. Arba žiniasklaidoje paskleistos informacinės nuotrupos apie mylimą prokuratūrą ir saugumą yra tiesa.

Pažvelkim į įžūlias tiesos akis, atlaikykim veriantį jos žvilgsnį. Pripažinkim, kad mūsų Generalinė prokuratūra ir saugumas, seniai susipriešinę su pilietine visuomene, griauna teisinės valstybės pagrindus ir tapo klaninių struktūrų uzurpuotomis kenkėjiškomis organizacijomis, kurios neaišku kokiais pagrindais veikia ir neaišku kam tarnauja. Klaikus paradoksas tas, kad saugumas, jo lyderiai, regis, patys tampa nusikaltimų, galimai įvykdytų prieš Lietuvos valstybę ir jos konstitucinę santvarką, organizatoriais. Prokuratūra neria į bendrininkės vaidmenį ir tampa tuos galimai padarytus nusikaltimus pridengiančia organizacija - "teisiniu stogu".

Būvis, į kurį nusirito Generalinė prokuratūra ir saugumas, yra progresuojanti gangrena. Tai juk labai svarbūs valstybės instrumentai. Teisės ir įstatymo viršenybės principas, visų lygybės prieš įstatymą principas yra civilizaciniai modernios valstybės atributai. Šiuo požiūriu Lietuva jau atsiskyrė nuo civilizuotų valstybių flotilės ir nuplūduriavo nežinia kur. Visuomenė jau slenka kolapso ar netgi klinikinės mirties link. Šioje situacijoje išskirtinis yra žiniasklaidos vaidmuo. Viena vertus, tik iš jos sužinome faktus. Kita vertus, žiniasklaidoje stinga išsamesnių vertinimų, taiklesnių prognozių, o problemos sistemingai užpliurpiamos. Žiniasklaida vengia pasitelkti gausesnį būrį nepriklausomų ekspertų ir apžvalgininkų, kurie pateiktų objektyvų vaizdą apie valstybės nuopuolio mastą, socialinės inžinerijos prasme pasiūlytų gelbėjimosi modelius, supurtytų ir paskatintų sąžiningus ir patriotiškai nusiteikusius politikus veikti, jei tokių dar liko. Viešojoje ekspertinėje erdvėje iš inercijos tebevyrauja transliacijos iš elektros skydinės ir tai, ką šmaikšti tauta pakrikštijo "lopatologija".

Ypač klaiku tai, kad valstybėje bemaž nebeliko politinės galios centro, nėra politinio paveikumo svertų, įgalinančių valstybės ir konstitucinės santvarkos remontu užsiimti nedelsiant. Seimo ir Vyriausybės nariai rūpinasi mailiaus auginimu apleistoje kiaulių fermoje, per ketverius metus gerokai pasididina šeimos klano turtelį, rezga naujas korupcines aferas. Visa piliečių viltis - aktyvi ir principinga prezidentė. Deja, ji plakasi tarsi žuvis, išmesta ant kranto.

Viražas su naujo generalinio prokuroro paskyrimu primena Stalino kadrų politiką. Ispanijos karo padangėje paskraidęs 30-metis papulkininkis per gerą pusmetį paverčiamas aviacijos maršalu ir vyriausiuoju vadu. Tokių pavyzdžių dėdė Juozas (Josifas) paliko dešimtis. Tai išbandytas makiaveliškas veiksmas politiko, kuris niekuo negali pasitikėti, bet nori būti efektyvus. Žmogelis iš profesinių apačių akimirksniu iškeliamas į stulbinamas karjeros aukštumas, mainais už lojalumą vadui, už įsipareigojimą be gailesčio atlikti valymus ir pertvarkas. Žmogus iš apačių, nesusijęs su valdžios aplinkoje jau susiformavusiomis kenkėjiškomis klaninėmis grupuotėmis, gali jas be sentimentų nukirsti ir paspirti.

Manau, kad prezidentė nuoširdžiai norėjo kuo geriau, bet įvyko kaip visada. Visuomenė, manau, ir prezidentūra, dabar gerokai sutrikusi. Kodėl naujasis generalinis, užuot atlikęs svarbią valstybinę misiją, nėrė į pajaco ir marionetės vaidmenį? Gal apie jį saugumo ir prokuratūros klanai turi kompromituojančios informacijos? O galėjo tapti nacionaliniu didvyriu, ordinų ir medalių turėtoju. Gatvę, mokyklą jo vardu būtų pavadinę. Užsinorėjęs būtų Artūro Paulausko pavyzdžiu į didžiąją politiką nuplaniravęs. Visą didžiulį reputacijos ir politinį kapitalą būtų užsidirbęs gražiai ir pelnytai. Juk iš pilietinės visuomenės, iš Lietuvos ateities lūkesčių išplaukia labai aktualus ir nuoširdus socialinis užsakymas gelbėti valstybę, skubiai remontuoti teisinę valstybę, sugrąžinti krašte vykstančius procesus į Konstitucijos erdvę. Lietuvai apskritai trūksta ryškesnių viešojo sektoriaus lyderių. Deja, dabar prezidentė ir visuomenė kurį laiką privalės stebėti nuobodų pajaco su bumbuliukais šokį scenoje. Paskirsi vadu kokį prokurorą iš sostinės klano, tai vėl žengsi du žingsnius atgal. Ką daryti - vėl ieškoti prokuratūrai vado Viekšniuose ar Joniškėlyje? Progresuojanti gangrena tęsis toliau.

Kubiliai, anušauskai, šedbarai dar kartą užsidės cinizmo kaukes ir toliau vaipysis iš televizorių ekranų, dalys bukumo persmelktus interviu: "CŽV kalėjimų byloje to ir reikėjo tikėtis...", "kol JAV neduos mums naujos medžiagos...", "...jų veiksmuose yra tik tarnybinio nusižengimo požymių...", "suėjo senaties terminas".

Nusikaltimams valstybei ir konstitucinei santvarkai nėra ir negali būti senaties. Tokio tipo, ypač pavojingus nusikaltimus valstybei galimai organizavęs buvęs saugumo vadas Mečys Laurinkus visai neatgailauja. "Prokurorų-torpedų" stogas mylimą Mečį nuo galimų teisinių rūpesčių budriai saugo. Buvęs Valstybės saugumo departamento (VSD) vadas reiškiasi žiniasklaidoje, teikia politines diagnozes apie savo paties išniekintą Tėvynę, moko ją gyventi, noriai kalba apie politinę dešinę, ruošiasi rinkimams ir sugrįžimo į didžiąją politiką skrydžiui. Geresnė Lietuvos ateitis turėtų būti siejama su apsivalymu.

M.Laurinkus viešojoje erdvėje pats prisipažino, kad žodžiu prašė prezidento Rolando Pakso leidimo steigti bazes (kankinimų kalėjimą). R.Paksas prašymo faktą irgi viešai patvirtino ir patikino tokio sutikimo niekam niekada nedavęs. Valdas Adamkus, atrodo, nuo rutininio valstybės valdymo darbo buvo nusišalinęs, jam suteiktus tautos įgaliojimus lengvai išdalijęs visokiems januškoms. Kankinimų kalėjimų mėgėjai uzurpavo aukščiausių krašto pareigūnų galias, savavališkai įsijungė sau žalią šviesoforą ir nuėjo nusikaltimo Lietuvos valstybei ir konstitucinei santvarkai keliu. Kyla esminių klausimų: kas valdė valstybę, kaip užsienio inspiruotų kankinimų kalėjimų steigimas dera su Lietuvos Konstitucija ir Lietuvos teise, kaip dera su ES teise ir Europai būdingu labai aiškiu požiūriu į žmogaus teises?..

Pačios JAV iš CŽV kalėjimų niekada nedarė problemos, patys JAV politiniai sluoksniai informaciją apie CŽV kalėjimus Rytų Europoje ir nutekino - juk šią temą pradėjo eskaluoti ne kas kitas, o Amerikos žiniasklaida (dienraštis "The Washington post" ir televizijos kanalas "ABC News"). Kovoje su terorizmu galima viskas. Bet narsūs amerikiečių specialiųjų tarnybų vyrai bijojo kankinti JAV teritorijoje, nes ten - pilietinė visuomenė, žmogaus teisių gynėjai, normalus parlamentarizmas ir teisinė valstybė. Pakankinsi, pasikeis politiniai vėjai ir pats gausi 20 metukų kameroje pasėdėti. Eksteritorialūs kalėjimai bananinėse respublikose buvo steigiami būtent tam, kad vyrai galėtų kankinti laisvai, kad budelis nestresuotų.

Ir Lietuvoje kalėjimas buvo steigiamas ne tam, kad koks nelaimėlis arabas kameroje krepšinį pasižiūrėtų ir vietine kanalizacija pasinaudotų. Vienintelė kalėjimų paskirtis - galimybė kankinti nekontroliuojamai. O kokia mūsų tautos istorinė atmintis kankinimų klausimu, koks emocinis vertybinis santykis susidūrus su tokiomis baisybėmis? Mes apraudame nukankintą vyskupą Vincentą Borisevičių, piktinamės, kad KGB nužudė kunigą Juozą Zdebskį. Gailimės visų kankinių. Kankinių yra ir mano giminėje. Raudame dėl Rainių miškelio kankinių. Beje, jų kūnus enkavėdistai išniekino labai šlykščiai, sukišdami nupjautas genitalijas aukoms į burnas. Panašių dalykų padarė tūkstančiams kalinių ir Vakarų Ukrainoje, ir Vakarų Baltarusijoje.

Aš bandau įsivaizduoti, kaip paslaugūs mūsų VSD gudručiai svetimos valstybės emisarams sako: "Ponai, parinkome kalėjimui nuostabų sklypą pušyne. Štai čia garsui atsparios kameros, čia patalpa specialiai įrangai sandėliuoti..." O dabar tiesiog nuoširdžiai palinkėkim M.Laurinkui ir kompanijai sėkmės rinkimuose. Sudainuokime "Ilgiausių metų" dar vienam iškiliam saugumo vadui - Arvydui Pociui. Ir būtinai pasvajokim apie šviesią Lietuvos ateitį.

 

Profesorius, habil. dr. GEDIMINAS MERKYS,

KTU Sociologijos katedros vedėjas

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"