TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

D.Kuolys: "Kai neatsakytų klausimų per daug"

2008 06 05 0:00

"Dariaus Kuolio klausimas" iškilo, kai Lietuvos radijo ir televizijos (LRT) vadovybė atsisakė pratęsti su juo sutartį dėl radijo laidos "Tarp Rytų ir Vakarų". "D.Kuolio virtimas disidentu yra gera pamoka likusiems eteryje: apie duobkasius (dar vadinamus "valstybininkais"), ypač tuos, kurie dūduoja ir geria per Siauruko gimtadienius, galima pasisakyti tik palankiai", - rašė Rūta Grinevičiūtė. Su Pilietinės visuomenės instituto direktoriumi D.Kuoliu šnekėta apie bendrą padėtį valstybėje.

Užtrukusi krizė.

- Dar 2001-aisiais rašėte, kad šalyje esama bendro pasyvumo. 2008 metais kalbate apie tai, jog stebima užtrukusi demokratijos krizė. Kada ir kodėl ta krizė prasidėjo?

- Gyva demokratija remiasi stipria, savarankiška visuomene. O tokiai visuomenei atsirasti reikia laiko. Reikia ir bendrų pastangų jai auginti. Tačiau mūsų politiniam elitui per visus nepriklausomybės metus rūpesčio laisva visuomene labai stigo. Daugiau buvo ir yra orientuojamasi ne į politinės bendruomenės, o į valstybės struktūrų stiprinimą. Taip elgėsi ir mūsų kairieji, ir mūsų dešinieji. Net šiomis dienomis minint Sąjūdžio dvidešimtmetį kalbama tik apie vieną jo turėtą tikslą - nepriklausomybę. Nutylimas kitas, iki šiol nepasiektas - laisva, ori visuomenė, laisva tauta.

Regis, 1992-aisiais į valdžią atėjus Demokratinei darbo partijai šio siekio buvo gana radikaliai atsisakyta. Tada pradėtos administracinės reformos sutelkė galias į centrinės valdžios rankas, sunaikino žemutinę vietos žmonių savivaldą, o tuo metu iš komunizmo išsivadavusi Vidurio Europa ėjo kitu - galių suteikimo žmonėms - keliu. Šiandien ir turime centralizuoto valdymo pasekmes - lietuviai nesijaučia esą savo valstybės šeimininkai. Tenka bendrauti su išmintingais regionų žmonėmis, kurie galėtų puikiai tvarkytis, bet centrinė valdžia jiems galių neduoda ir nežada duoti.

- Užsiminėte apie socialdemokratus, tačiau buvo laikai, kai opoziciniai konservatoriai reikalavo daugiau galių savivaldybėms, seniūnams, o grįžę į valdžią savo kalbas iš karto pamiršdavo. Ar tas centralizmas įsišaknijęs viso politinio elito pasąmonėje?

- Deja, taip. Nepasitikėjimas visuomene, laisvos visuomenės baimė, regis, vienija Lietuvos politines partijas. Ne kas kitas, o dešinieji būdami valdžioje nutarė KGB archyvus patikėti Valstybės saugumo departamentui (VSD), kai Vidurio Europoje represinių struktūrų archyvai buvo perduoti saugoti ir tyrinėti visuomenės atstovams, mokslo žmonėms. Mes atidavėme suklupusių ir KGB parklupdytų savo piliečių likimus į kitos specialiosios tarnybos - VSD - rankas.

Taip šie archyvai virto šiandieninės lietuviškos politikos darymo, vienos grupuotės jėgos įtvirtinimo priemone. Nemažai sovietmečiu suklupusių dabartinių politikų, teisėjų, prokurorų, žurnalistų netapo

laisvi - tik įgijo kitą šeimininką. Taip nebūtų buvę, jei politikai būtų pasitikėję visuomene. Net liberalcentristams šiandien atiduoti Lietuvos kultūros reikalai tvarkomi vis labiau centralizuotai - pamažu atsisakant nepriklausomybės pradžioje kurto kultūros savivaldos modelio.

- Labai įsimintinas buvo Dalios Budrevičienės protesto aktas, tačiau iš esmės tai vienetinis atvejis. Kaip būtų galima visuomenei įteigti, kad ji nugalėtų baimę "načalnikui", visagalei valdininkijai?

- D.Budrevičienės poelgis būtų galėjęs įkvėpti visuomenei pilietinės drąsos, jei jį būtų stipriau parėmę valdžios pareigūnai. Dabar jos istorija tik negailestingai apnuogino Lietuvos valdžią, parodė, kad valdančių socialdemokratų politika nėra nei socialinė, nei demokratinė.

Įsidėmėtina, jog nė vienas socialdemokratas - nei premjeras, nei populiarioji socialinės apsaugos ministrė - neužstojo moters, kai jos galingas darbdavys savavaliavo. Žadėjusi ir vis žadanti rūpintis "paprastu Lietuvos žmogumi" Socialdemokratų partija liko ištikima stambiam neskaidriam kapitalui, abejinga jo savivalei. Kodėl socialdemokratai, turėdami šiandien puikias galimybes vykdyti europinę socialdemokratinę politiką, to nedaro - nežinia. Šalies valdžia tampa vis mįslingesnė.

Prarasta politinė klausa

- Jei nors šiek tiek esame vakarietiški, gal vertėtų priešintis valdžios socialiniam nejautrumui, gal jau reikia pradėti eiti į gatves ir taikiai protestuoti?

- Atrodo, didelė dalis lietuvių prarado Sąjūdžio metais turėtą politinę klausą: jų jau nebetrikdo valdžios ir ją remiančio stambaus verslo savivalė. Su tokia savivale apsiprantama. Lietuviams buvo suteiktos tam tikros laisvės nišos: verslo, kultūrinės kūrybos, kelionių ir išvažiavimo iš savo krašto. Tomis laisvės nišomis linkstama pasitenkinti.

Rūpintis tautos politine laisve, rūpintis valstybe kaip bendru projektu reikia ir pilietinės drąsos, ir politinės nuovokos. O šių dalykų Lietuvoje gerokai stinga. Beje, ir anksčiau stigo. Dar XVIII amžiuje bajoras Ignas Bogušas sielojosi, kad dori ir naivūs lietuviai, karštai mylėdami savo tėvynę, bet visiškai nesuvokdami, kas jų valstybėje vyksta, nuolat netyčia ją išduoda.

Jei atsiverstumėte ką tik lietuviškai išleistą nužudytos žurnalistės Anos Politkovskajos "Rusijos dienoraštį", pastebėtumėte, kiek daug jame valdžiai iškeltų, bet iki šiol neatsakytų sunkių klausimų. Pavyzdžiui, kas ir kodėl prezidento rinkimų išvakarėse sprogdino rusų gyvenamuosius namus? Tie klausimai išryškina dabartinio Rusijos valdymo - "valdomosios demokratijos" - esmę. Rusų valdžia į piliečių klausimus jau senokai neatsakinėja, o su vis dar klausiančiaisiais ten elgiamasi kaip sovietmečiu: jie naikinami arba išstumiami iš viešosios erdvės.

Lietuvoje, regis, rimtų valdžios neatsakytų klausimų taip pat susikaupė per daug. Jie nėra lengvi, bet Lietuvos valdžia, jei siekia išlikti demokratinė, privalo piliečiams į juos atsakyti arba pasitraukti. Kitu atveju ji vis labiau darysis panaši į Rusijos valdžią: bus priversta naikinti viešąją erdvę, kovoti su klausiančiaisiais. Atrodo, mūsų valdžia būtent tokioje apsisprendimo situacijoje šiandien ir yra. Valdžia ir ją valdantis verslas grumtynėms su oponentais pastaruoju metu vis dažniau telkiasi specialiąsias tarnybas ir propagandinio karo priemones. Tačiau tai daro kol kas droviai, nedrąsiai, be Rusijos valdžiai būdingo polėkio.

- Kad ir kaip būtų paradoksalu ar graudu, neseniai vykusiame protesto mitinge priešais VSD pastatą dalyvavo ne šių dienų opozicija, o disidentai, kurie dėl Lietuvos laisvės kovojo dar gūdžiu sovietmečiu - Nijolė Sadūnaitė, Antanas Terleckas ir kiti. Atrodo, tik jie geriausiai suvokia, kas šiuo metu vyksta, lyg jiems labiausiai skaudėtų, užduoda tuos neatsakytus klausimus, apie kuriuos šnekate.

- Tai natūralu. Jauni žmonės, kurie augo nepriklausomoje Lietuvoje, nepažįsta sovietinio veikimo būdų, neturi priklausomybės metų patirties, tad nėra jautrūs nomenklatūriniams demokratijos suvaržymams. Jie labiau kliaujasi formaliomis demokratijos procedūromis ir atsivėrusiomis laisvės nišomis. Sovietmetį patyrę, su sovietų valdžia grūmęsi žmonės daug akylesni: už formalių procedūrų jie įžvelgia tą patį sovietinį valdymo būdą, mato, kuo VSD "aktyvus,

problemas kuriantis" elgesys primena KGB veiksmus, kuo naujosios nomenklatūros elgsena panaši į kompartijos Centro komiteto elgseną. Buvusių disidentų viešas žodis šiandien neretai suskamba kaip jautrus politinis kamertonas, ir jį piliečiams pravartu laiku išgirsti.

Laisva visuomenė negali pamiršti klausimų, kurių dabartinė valdžia visais būdais stengiasi išvengti. Vis dar lieka mįslė, kodėl VSD vadovai, paties valstybės prezidento skirti pareigūnai, kaip rodo parlamentinio tyrimo medžiaga, remdamiesi rusiškų dujų perpardavinėtojo parama, organizavo žuvusio pulkininko Vytauto Pociūno šmeižtą? Kodėl prezidentas iki šiol toleruoja tokį elgesį? Kodėl prie šmeižto prisidėjo dalis Lietuvos žiniasklaidos? Kodėl VSD jau tiek laiko nevykdo Seimo nutarimo ir nepateikia parlamentarams analitinių pažymų apie valdžios bei žiniasklaidos korupciją? Kodėl niekas nebereikalauja, kad Seimo nutarimas būtų įvykdytas?

- Greičiausiai to niekada nebus.

- Demokratinėje valstybėje taip negali būti. Tai savotiškas testas, leidžiantis įvertinti mūsų santvarkos būklę. Ne mažiau svarbu atsakyti ir į kitus klausimus: kodėl Valstybės gynimo taryba kišosi į V.Pociūno žūties bylą ir net nurodinėjo generaliniam prokurorui, kada ją baigti?

Kodėl, Seimui pradėjus parlamentinį VSD tyrimą, prezidentas kreipėsi į Konstitucinį Teismą (KT), stengdamasis šį tyrimą paveikti? Kodėl KT, parlamentui nebaigus tyrimo, suskubo paskelbti, kad Seimas turi gerokai mažiau galių aiškintis VSD ir "Dujotekanos" viceprezidento Piotro Vojeikos veiklą, nei turėjo galių aiškintis nušalinto prezidento R.Pakso veiksmus?

Laisvoje visuomenėje tokie klausimai negali likti neatsakyti. Anksčiau ar vėliau mes turėsime išgirsti tiesą apie paskutinį pulkininko V.Pociūno tyrimą dėl Baltarusijos "vadavimui" skirtų lėšų panaudojimo ir kodėl kai kurie vieši bei mažiau vieši Lietuvos asmenys šio tyrimo taip bijojo? Iki šiol tik mauroja, bet rišliai į visuomenės klausimus atsakyti nepajėgia keisčiausiu būdu gimdytas Lietuvos "energetikos liūtas".

Laisvoje valstybėje privalo būti skaidrus ir teismų darbas. Anksčiau ar vėliau mes turime sulaukti paaiškinimo, kodėl Vyriausiojo administracinio teismo pirmininkas su savo kolegomis klaidino visuomenę ir Lietuvos Respublikos prezidentą, vertė jį skelbti Konstitucijoje nenumatytą politinį nepasitikėjimą Aukščiausiojo Teismo pirmininku ir taip provokavo šalyje konstitucinę krizę. Taip pat svarbu bus sužinoti, kodėl tokio paaiškinimo per tiek laiko nepareikalavo nei aukštų teisėjų apmulkintas prezidentas, nei Seimas, nei didelė dalis žiniasklaidos?

Nesuprantama, kodėl tuo metu, kai EBSW bylos pagaliau pasiekia teismus, o parlamentinis EBSW veiklos tyrimas dar nebaigtas, prezidentas ir Seimo dauguma skubiai paskiria Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininku Joną Prapiestį - simpatišką žmogų, puikų dėstytoją ir vis dėlto - LDDP teisingumo ministrą, dirbusį Vyriausybėje tuo metu, kai ji priėmė EBSW palankius sprendimus? Taigi EBSW bylos suksis tarp tų pačių buvusios ir esamos valdžios teisininkų. Šiandien jau girdime, kad socialdemokratai įtikino prezidentą skirti J.Prapiestį ir Aukščiausiojo Teismo pirmininku.

Atviroje ir laisvoje visuomenėje, iki galo neatsakius į klausimus dėl EBSW veiklos, tokie dalykai būtų neįmanomi. Joks prezidentas, joks laisvos tautos parlamentas taip nesielgtų. Kas taip keistai verčia elgtis Lietuvos valdžią, kada nors paaiškės.

- Prisiminėte EBSW istoriją, bet yra visiška "šviežiena", kai Viktoras Uspaskichas lyg feniksas pakilo iš pelenų po grasinimų, šantažo šalies vadovui?

- Kai teisėtvarka pradeda paklusti galios grupėms, baudžiamosios bylos tampa politinio sudrausminimo, politinio apynasrio priemone. Kaip elgiasi mūsų teismai? Pavyzdžiui, dėl V.Uspaskicho partijos dotacijos? Reikia Darbo partijos balsų Vyriausiojo administracinio teismo ginamai Teismų įstatymo redakcijai - šis teismas nesiryžta atimti iš V.Uspaskicho mokesčių mokėtojų pinigų. Užuot eliminavus nusikaltusį politiką iš viešojo gyvenimo, jis verčiamas atlikti tam tikrus vaidmenis: kai reikia - politinės baidyklės, kai reikia - balsų pardavėjo Seime.

Už ką balsuoti?

- Keisti valdžią galime per artėjančius rinkimus. Tačiau dažnas pasakytų: "Nežinau" arba "Nėra už ką balsuoti". Ar pats bent žinote, už ką balsuosite?

- Mąstysiu, klausimas nėra lengvas. Dalis parlamentinių partijų per šio Seimo kadenciją atsiskleidė kaip iš šalies valdomos, nesavarankiškos, viešojo intereso ginti nesugebančios, sąžiningos demokratinės kovos vengiančios struktūros. Beveik išnyko opozicija. Kol kas nematyti jėgų, kurios pasiūlytų solidžią alternatyvą dabartiniam nomenklatūriniam valdymui. Gal iki rinkimų tokia alternatyva ar alternatyvos išryškės. Gal rasis galimybių visuomenei atnaujinti moralinę sutartį su politikais. Manau, pati visuomenė šį kartą turėtų būti daug reiklesnė politikams - kelti daugiau klausimų ir reikalauti aiškių atsakymų bei įsipareigojimų.

Stebina, kad nė viena politinė jėga kol kas tiesiai šviesiai nedeklaruoja siekio suteikti tautai daugiau politinių ir pilietinių galių. Šito nėra. Vyrauja nuostata: "Mes padarysime, o jūs pasižiūrėsite, kaip mums tai pavyko." Gaila, kad mūsų politikai per mažai kreipiasi į kuriančią, savarankiškumo siekiančią Lietuvos dalį. Be tokio kreipimosi demokratinė krašto ateitis labai abejotina.

Kitas dalykas, kuris mane stebina, - dešiniųjų elgesys. Jie turėtų įgyti kažkokį antrą kvėpavimą, nes stipriai nukraujavo remdami socialdemokratų Vyriausybę ir gerai neatlikdami opozicijos darbo. Tačiau neatrodo, kad dešinieji bandytų sukrusti. Šiandien nežinau, kokius ženklus jie duos savo elektoratui ir apskritai Lietuvos visuomenei, kuri nori konstruktyvių permainų? Kad ir kaip liūdna būtų tai pripažinti, tokių ženklų nematyti. Kur yra lyderiai, turintys Sąjūdžio atmintį? Jie pasitraukę. Tad visuomenei per rinkimus tikrai nebus lengva pasirinkti.

- Tiek paties, tiek Valentino Milaknio pavyzdys rodo, kad gerokai keisis LTV. Kitai žiniasklaidai dažniausiai įtaką daro verslo grupės. Ar negrįš tie laikai, kai reikės vėl rotaprintu "samizdatą" leisti?

- Tokios patirties su bičiuliais turime: prieš dvidešimt metų leidome "Sietyno" žurnalą. Vis dėlto, manau, tos patirties nebeprireiks. Nors moralinio apsisprendimo situacija, kaip ir sovietmečio laikais, lieka svarbi. Ar tu gali, ar turi drąsos imtis bendro gyvenimo reikalų, eiti į viešumą, ar nori atsiriboti. Sąjūdžio laikais kiekvienas turėjome atsakyti sau į šį klausimą: ar palieki valstybės gyvenimą tvarkyti kitiems, ar aktyviai prisidedi prie bendrų reikalų. Demokratiniame krašte mūsų apsisprendimai visada bus būtini ir svarbūs.

Algis Mickūnas Lotynų Amerikos jaunimui yra kalbėjęs: "Jei nesirūpinsite viešąja erdve, nesistengsite jos išlaikyti, tada ji tiesiog pranyks, nes jos negalima įsteigti visam laikui, ja kasdien reikia rūpintis."

Būta iliuzijos, kad, atkūrę laisvą respubliką, galime išsiskirstyti, kaip kadaise savanoriai, pasikabinę šautuvus ir nuėję žemės arti, o po keliolikos metų pamatę atvažiuojančius sovietų tankus. Tokios iliuzijos šiandien turėtume vengti. Karti istorinė patirtis sako, kad nuo demokratijos būklės priklauso mūsų nepriklausomybė. Jei patikime savo valstybę grupei žmonių, manydami, jog patys ja galime nebesirūpinti, gana greitai toji nedidelė grupė gali patekti galingesniųjų įtakon. Galime nebeatskirti nepriklausomų žurnalistų, savos valstybės tarnautojų ir politikų, teisėjų ir prokurorų nuo kaimynų generolo komandoms paklusnių eilinių.

- Kai kalbame apie galios grupes, matome verslą ir jo interesus, tačiau vis mažiau matome dar vieną grupę - valstybę, kuri vis labiau tirpsta?

- Valstybė esame mes. Tai mūsų, piliečių, susivienijimas. Deja, šiandien jis silpnas. Mūsų pilietinės galios menkos. Esame beveik praradę savarankišką Seimą - Tautos atstovybę, politinių tautos laisvių ir teisių reiškėją. Kai Seimas vis labiau tampa verslo grupių, specialiųjų tarnybų žaidimų lauku, mažėja tautos galios, siaurėja mūsų laisvė.

Kita vertus, kai galia įgyjama pažeidus įstatymus, ją turintieji nesijaučia saugūs. Nesuteikia saugumo nė "valstybininko" vardas, nes anksčiau ar vėliau savarankiškumą atgavusi teisėsauga gali paklausti, kodėl taip elgeisi? Regis, šiandien galią turinčių žmonių nerimas kartais tampa isteriškas, neprognozuojamas. Iš baimės galima pridaryti daug negerų dalykų. Ta isteriška neurozė, kurią matome apėmus kai kuriuos valdžios žmones, yra nesveika, nes pažeidus įstatymus negali civilizuotai tvarkyti bendrų reikalų.

Taigi grįžti prie civilizuoto gyvenimo taisyklių, atkurti savarankišką Seimą ir įstatymo viršenybę, imtis nuosekliai stiprinti tautos pilietines galias - šiandien gyvybiškai svarbu.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"