Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITROŽIŲ KARAIMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

D. Trumpo išrinkimas – atsitiktinumas ar ne?

 
2017 01 27 6:00

Keistos, švelniai tariant, reputacijos verslininko Donaldo Trumpo išrinkimas galingiausios pasaulio valstybės prezidentu – atsitiktinumas ar ne? Didžiosios Britanijos piliečių daugumos (nors ir nedidelės) sprendimas išstoti iš Europos Sąjungos – atsitiktinumas ar ne? Anksčiau buvusios nereikšmingos partijos, pasivadinusios Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga, triuškinama pergalė Seimo rinkimuose – atsitiktinumas ar ne?

Lengviausias atsakymas – į pastarąjį klausimą. Jei tauta trečią kartą (o gal ir ketvirtą – žiūrint, kaip skaičiuosi) lipa ant to paties grėblio ir ieško gelbėtojų, tai jau tikrai ne atsitiktinumas, o tam tikras dėsningumas. Gelbėtojų paieškas dėsningumu daro ne tik piliečių neviltis, matant, kaip valdoma valstybė, bet ir tą neviltį kuriantys politikai, kurie daug metų sėdi Seime. Valstybę tikrai reikia gelbėti, ir pirmiausia siekiant, kad piliečiai nebėgtų iš jos, tačiau vargu ar tai padarys margaspalvė publika, vadovaujama stambiausio Lietuvoje žemvaldžio.

Atsakymai į pirmus du klausimus yra sudėtingesni. Galima žengti lengvesniu keliu ir kalbėti apie populizmo bangą, kuri užliejo senos demokratijos visuomenę. Tokia banga reikalauja politikų populistų, ir šie, žinoma, greitai atsiranda – paklausa gimdo pasiūlą. Yra ir paaiškinimas, kodėl ta populizmo banga atsirado. Tai reakcija į neišvengiamą globalizaciją, kurią tokie aiškintojai laiko pažangiu dalyku. Anot jų, pasaulis greitai keičiasi, o greitų pokyčių išsigandę žmonės nori stabtelėti ir net žengti žingsnį atgal, kad galėtų apsiprasti ir nusiraminti. Todėl populizmo banga anksčiau ar vėliau nuslūgs.

Vis dėlto toks aiškinimas per daug supaprastina procesus, vykstančius Vakarų visuomenėje. Jei piliečiai nusisuka nuo tradicinių politikų ir balsuoja už populistus, kas yra to priežastis – piliečiai ar tradiciniai politikai? Gal tie politikai daro kažką ne taip, jei piliečiai nuo jų nusisuka? Taigi priežasčių reikia ieškoti ne piliečius užplūdusioje populizmo bangoje, o politinės klasės veiksmuose, kurie ir sukėlė nepasitikėjimą ja bei norą ieškoti kitokių politikų.

Kaip atskaitos tašką reikia imti Sovietų Sąjungos žlugimą, kuris liberalios demokratijos visuomenėje sukūrė iliuziją (o jai pasidavė ne tik intelektualai, bet ir politikai), kad žmonijos istorijoje prasideda nauja epocha, liberalios demokratijos triumfas. Sovietinė totalitarinė sistema, matyt, buvo suvokiama kaip didelė grėsmė laisvajam pasauliui, todėl jai sugriuvus Vakarų visuomenę apėmė vaikiškas džiaugsmas ir atsipalaidavimas.

Džiaugsmas ir atsipalaidavimas būtų pusė bėdos. Komunistinės ideologijos žlugimas sukūrė rimtesnę problemą – išnyko poreikis ideologiškai apibrėžti Vakarų visuomenės raidą, kovoti dėl žmonių protų, aiškinant jiems liberaliosios demokratijos privalumus. Nugalėjo iliuzija, kad mūsų laukia šviesi ateitis be ideologijų ir be kovų.

Neapibrėžtumas, principų nykimas pasireiškė ne tik ideologijoje. Daugelis mūsų turėtų prisiminti populiarų televizijos serialą vaikams „Teletabiai“. Ar atkreipėte dėmesį, kad teletabiai yra belyčiai?

Tapatybės neapibrėžtumą puikiai iliustruoja Europos Sąjungos politinės klasės nenoras minėti krikščionybės, kaip Europą vienijančio veiksnio. Šio nenoro pasekmės groteskiškos – akiplėšiškesni imigrantai musulmonai piktinasi kryžiais, o europietiškų miestų valdžia bijo aikštėse puošti kalėdines eglutes. Tad paprasti europiečiai pagrįstai kelia klausimą – kaip gali būti tolerantiškas imigrantams, kurie negerbia vietos papročių? Kaip būti tolerantiškam netolerancijai?

Politinė klasė diegia politinį korektiškumą, kuris akivaizdžiai pykdo dalį europiečių ir amerikiečių, nes neleidžia daiktų vadinti tikraisiais vardais. Ne vienas komentatorius padarė išvadą, jog D. Trumpas gavo daug balsų ir dėl to, kad spjovė į politinį korektiškumą ir garsiai sakė tai, apie ką dauguma tik galvoja, bet nedrįsta pasakyti.

Tiek Amerikos, tiek Europos politinė klasė nesuvaldė, o gal ir nenorėjo suvaldyti globalizacijos pasekmių. Globalizacijos nauda daugiausia atiteko stambiajam kapitalui, o globalizacijos padarytus nuostolius – nedarbą, skurdą, nykstančius pramonės miestus – teko prisiimti samdomojo darbo atstovams.

Politinė klasė nesuvaldė kapitalo noro užsidirbti kuo daugiau, tai virto žiauria 2008–2009 metų krize. Ji parodė, kad politinė klasė neatlieka savo vaidmens – derinti kapitalo ir darbo interesus. Ji tarnauja kapitalo apetitui, ir dėl to paskui kenčia milijonai žmonių.

„Brexit“ reiškia didesnės dalies britų norą atimti iš Briuselio biurokratijos galimybę reguliuoti jų šalies gyvenimą ir grįžti į nacionalinės valstybės rėmus. Juk akivaizdu, kad nacionalinę politinę klasę ir biurokratiją yra lengviau paveikti ir priversti priimti piliečiams reikalingus sprendimus. Nacionalinės valstybės reikšmę savotiškai galima iliustruoti, pavyzdžiui, Lenkijos ar Švedijos nenoru atsisakyti savos valiutos, kuri tų valstybių valdžiai suteikia didesnę veikimo laisvę. Kad lenkai laimėjo, išsaugodami savo zlotą, įsitikina dešimtys tūkstančių Lietuvos piliečių, važinėjančių į Lenkiją apsipirkti.

O tai, kad amerikiečių nepasitenkinimo politine klase banga atnešė į Baltuosius rūmus D. Trumpą, galima pavadinti liūdna likimo ironija. Šio nuolat meluojančio ir oponentus įžeidinėjančio verslininko istorinė paskirtis, matyt, yra taip sukrėsti Amerikos visuomenę, kad joje iškiltų toks lyderis kaip Ronaldas Reaganas.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
Rožių karaiSportasŠeima ir sveikataTrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"