TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Dalios Grybauskaitės "klaida"

2011 06 07 0:00

Kalba Seime ir prasidėjęs dvejų prezidentavimo metų aptarimas verčia atidžiau pažvelgti į Dalios Grybauskaitės inicijuotus Lietuvos politikos pokyčius. Šįkart susitelkime ties užsienio reikalais.

Manau, čia neįvyko esminių perversmų, tačiau atsirado naujas ir labai svarbus akcentas. Tai - ne vien žodinis, kaip anksčiau, o realus suvokimas, kad užsienio politika visų pirma turi tarnauti nacionaliniam interesui ir pratęsti vidaus politikos siekius.

Toks suvokimas rodo valstybės politinio elito brandą. Deja, mūsų krašte jis dar nėra savaime suprantamas. Net ir Seimo Užsienio reikalų komiteto posėdžiuose, kur susirinkę, ko gero, didžiausio intelekto ir išsilavinimo parlamento nariai, akcentuoti nacionalinį interesą nėra visiškai įprasta. Tai lemia nusistovėjęs mąstymo tipas ir aiškaus tikslo stoka.

Dalis politikų nesupranta, kad jie yra tiesiog tautos atstovai, todėl net ir tvarkydami užsienio reikalus privalo visų pirma galvoti apie savo šalies gerovę.

Dažnai kalbame apie vienijančio tikslo išnykimą po to, kai buvome priimti į svarbiausias Vakarų struktūras. Bet juk dar svarbiau yra kurti saugią ir klestinčią valstybę. Ir užsienio politika čia kartais gali būti net reikšmingesnė nei vidaus.

Posąjūdinių ir pokomunistinių Lietuvos politikų, diplomatų, iš dalies ir apžvalgininkų karta vis dar gyvena ankstesnio tikslo šešėlyje. Svarbiausia buvo integruotis į Vakarus, o tuo pačiu išreikšti Vakarų interesą Rytų Europoje. Tuo pagrįsta buvo ir "regioninės lyderystės" strategija. Tačiau tai jau praeitis. Naujoji prezidentė grąžino užsienio politikai nacionalinio intereso - o tai reiškia ir pragmatiškumo - svarbą.

Žinoma, demokratijos plėtra Rytų kryptimi ir toliau yra mūsų nacionalinis interesas. Nereikia tuo abejoti. Tačiau dalyvauti šiame procese mums dera ne tuščiomis deklaracijomis, o realiai, protingai ir tik tiek, kiek tai nekenkia svarbesniam mūsų interesui - žmonių gerovei ir saugumui.

Tai vertybinių prioritetų klausimas. Kas mums svarbiau: Lietuvos žmogus ar noras pasipuikuoti kokioje nors tarptautinėje konferencijoje?

Santykių su Baltarusija pavyzdys čia pats tinkamiausias. Tariama parama diktatoriui Aleksandrui Lukašenkai įvardijama kaip didžiausia Dalios Grybauskaitės klaida. Ar tikrai? Jeigu tai nesėkmė, ką tada Lietuva dėl to prarado?

Manau, kol kas dar niekas neprarasta. Kodėl? Nes didieji kritikai neatsako į svarbiausią klausimą: o ką Lietuva ten norėjo atrasti? Demokratiją, žmogaus teises? Puiku. Tačiau, koks mūsų nacionalinis interesas dabarties Baltarusijoje, o ne idealių abstrakcijų pasaulyje?

Visų pirma mums reikia draugiškos, glaudžiai su mumis bendradarbiaujančios, nepriklausomos ir demokratiškos Baltarusijos. Žodį "demokratiškos" sąmoningai rašau pabaigoje. Turime suprasti, kad šioje pasaulio dalyje demokratėjimo procesas yra absoliučiai neišvengiamas. Skiriasi tik jo formos. Kai kurios jų gali būti mums labai pavojingos.

Dabar atsakykime į dar vieną klausimą. Kas labiau atitiktų Lietuvos interesą artimiausiais metais: draugiška, rinkos laisvę pamažu didinanti ir mūsų verslą įsileidžianti nepriklausoma Baltarusija su A.Lukašenka ar į visišką Rusijos oligarchų nuosavybę perėjusi "valstybė" be A.Lukašenkos?

Kaip tik antras variantas yra labiausiai tikėtinas, jei dabartinė finansų krizė ims kelti Baltarusijoje politinę sumaištį. Turime suvokti - mūsų svarbiausia (taip, nes ilgus amžius buvome viena valstybė) kaimynė stovi istorijos kryžkelėje tarp Rytų ir Vakarų. Kur ji pasuks, stipriai lems ir Lietuvos ateitį.

A.Lukašenka šiuo metu labai sėkmingai taiko atvirkštinę Buridano asilo strategiją. Jis stovi tarp dviejų šieno kupetų tarsi negalėdamas pasirinkti, iš kurios ėsti, nors iš tikrųjų tik laukia, kuri šieno kupeta pasirodys esanti didesnė. Jeigu Vakarai dabar padarys neatitaisomą klaidą ir atiduos Baltarusiją Rusijai - taip tarsi bausdami diktatorių dėl demokratijos vertybių - labiausiai nukentės ne kas kitas, o Lietuva.

Mąstantiesiems nacionalinio intereso lygmeniu tai - akivaizdu. Todėl ir Dalios Grybauskaitės bandymai patraukti A.Lukašenką į savo pusę buvo strategiškai teisingi. Priešingi veiksmai naudingi tik Rusijai.

Todėl jokiu būdu negalima pasiduoti kritikams, rėkiantiems apie nederamus kontaktus su diktatoriumi. Gal tai bus nepopuliaru, tačiau kaip tik dabar būtina imtis tarpininkavimo. Tarptautinis valiutos fondas (TVF) tiesiog privalo skirti Baltarusijai jos prašomą papildomą paskolą. Jos sąlygos turi būti šiek tiek geresnės, nei siūlomos iš NVS šalių banko. Rusija už tai reikalauja, kaip sako pats A.Lukašenka, "banditiškos privatizacijos".

Beje, šie žodžiai buvo pasakyti per NVS viršūnių susitikimą Kazachstane. Ten pat A.Lukašenka prašneko apie bausmės dovanojimą politiniams kaliniams, taip tarsi parodydamas, kad vėl ima gręžtis į Vakarus. Gudrusis autokratas, atrodo, bus viską gerai apgalvojęs. Kaliniams malonė būtų suteikta pasibaigus teismams, į kurių sprendimus jis tariamai negalėjo kištis, o svarbiausia - gavus pinigų iš TVF.

Nacionalinio intereso gynimo požiūriu įsidėmėtinas ir dar vienas dalykas. A.Lukašenka ypač priešinasi dujotiekio privatizavimui, o tai reiškia - atidavimui Rusijai. Mūsų prezidentas Algirdas Brazauskas, deja, nebuvo toks atsargus.

Čia nesirengiu teigti, kad diktatorius valstybės interesą kartais gali ginti geriau nei demokratas. Bet laikinos autokratijos naudą nepriklausomybei išlaikyti ir nacijai formuotis yra pabrėžę net tokie liberaliosios demokratijos šaukliai kaip Francis Fukuyama.

Taigi mūsų prezidentė Baltarusijos atžvilgiu yra teisi. Sava diktatūra geriau nei svetima oligarchija. Ir, atrodo, šiuo metu A.Lukašenka iš tikrųjų yra svarbiausias Baltarusijos nepriklausomybės garantas.

Juk šita kaimynė neturi ir artimiausiu metu neturės ES suteiktų bent jau formalių demokratijos ir suverenumo garantijų, kokių turi tarkim Latvija. Todėl oligarchų įsiviešpatavimas jai būtų pražūtingas. O juk tokį demokratėjimo scenarijų lemtų iš Rusijos valdoma Kirgizijos tipo revoliucija mūsų pašonėje.

Tad gal ramybė ir lėtos reformos Baltarusijoje geriau ne tik mūsų pragmatiniu požiūriu? Gal tai geriau ir Baltarusijos žmonėms?

Pripažinę šią tiesą, nutiltų ir užkietėję naujosios politikos kritikai. Mat pragmatinis interesas šiuo atveju gina ir bendrąsias vertybes.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"